Skaitiniai ir testukai


Apie moteris, kurios myli per stipriai: įsitikinimai, kurie įstumia moterį į meilės spąstus


Nemažai moterų turi klaidingus įsitikinimus apie santykius su vyru ir meile, tie įsitikinimai verčia jas patekti į meilės spąstus, kuriuose jos kenčia, bet iš jų ištrūkti nepajėgia. Savo darbo praktikoje dažnai sutinku tokių moterų, jos be galo protingos, išsilavinusios, geros, gražios, bet nelaimingos. Lamingomis jos negali tapti dėl to, kad myli per stipriai. Per stipriai myli ne save, savo vaikus ar gyvenimą, bet vyrą. Ir kaip taisyklė moterų, kurios myli per stipriai, santykiai su vyrais būna komplikuoti ir skaudinantys.
Taigi pradžioje apžvelkime dažniausius įsitikinimus apie meilę, kurie būdingi moterims, kurios myli per stipriai:
• Vyro laimė yra moters atsakomybė. Moteris, kuri yra linkusi mylėti per stipriai gyvena dėl vyro laimės. Ji jaučiasi atsakinga už vyro laimę, jo nuotaikas ir emocijas. Jei vyras jaučiasi nelaimingas, piktas, liūdnas ar pavargęs dėl jo neigiamų emocijų moteris kaltina save ir deda visas pastangas, kad tik JIS būtų patenkintas. Kaip ir būtų nieko tokio, jei vyras atsilygintų tuo pačiu ar bent vertintų moters dedamas pastangas, bet dažniausiai vyrai su moterimis, kurios per ne lyg atsiduoda meilė ir santykiams pradeda elgtis negražiai: manipuliuoja, naudojasi moters gerumu, nebijo įskaudinti, apkaltinti dėl savo nesėkmių, nes jau žino, kad tokia moteris atleis, o sukritikuota dar labiau stengsis. Moterų, kurios myli per stipriai, pagrindine misija tampa padaryti vyrą lamingu bet kokia kaina, pamirštant save ir savo poreikius bei norus.
• Aš galiu jį pakeisti. Jei tik pakankamai pasistengsiu būti gera, jis nustos gerti; jei tik jo nenervuosiu, jis bus geresnis ir švelnesnis; jei tik pagimdysiu jam vaiką, jis nustos susitikinėti su draugais, jei tik... Nuolatinis savęs tobulinimas ir derinimasis prie JO, kad tik jis taptų toks, kokio aš norėčiau. Moteris, kuri yra linkusi mylėti per stipriai, dažniausiai įsimyli susikurtą vyro fantaziją, galvoje turimą viziją ir ją suprojektuoja į bet kurį jai dėmesį parodžiusį vyrą ir tada deda visas pastangas, kad tą vyra nulipdyti pagal savo viziją. Jos labai stengiasi ir labai pyksta, kai joms nesiseka. Iliuzijos trukdo pamatyti realybę, įvertinti santykius ir nuspręsti ar verta juos tęsti.
• Jis SAKO, kad mane myli, kad šeima jam svarbiausia. Moteris, kuri myli per stipriai per daug klauso vyro žodžių, per daug tiki tuo, kas jai sakoma, bet nemato faktų, esančių jai prieš nosį. Jei vyras susiranda meilužę, bet tikina, kad jus labai myli ir jūs jam esate svarbiausia, bet tęsia santykius su kita, kuo reikėtų remtis vyro žodžiais ar veiksmais? Turbūt visos žinome teisingą atsakymą, bet... Gražūs žodžiai moterims, kurios myli per stipriai, yra labai paveikūs ir vaikystės meilės trūkumą joms kompensuoja vyrų išsakomi pažadai, komplimentai.
• Be jo aš būsiu niekas. Moterys, kurio myli per stipriai nesijaučia visavertėmis, jei neturi vyro. Jos savo vertę matuoja pagal vyro buvimą šalia. Gyvenimas be antrosios pusės joms atrodo beprasmis. Darbas, hobis, asmeninis tobulėjimas yra tik papildiniai prie santykių su vyru. Kitas dalykas, vyrai moka įtikinti moteris, kurios linkusios mylėti per stipriai, kad be jo moteris yra nieko verta, niekam nereikalinga, niekas kitas jos taip nemylės, kaip jis myli. Neretai dar vyras ir specialiai atitraukia moterį nuo jos gimtosios šeimos, draugų, skatina nedirbti, mesti mokslus, netobulėti, o visą energiją skirti jų santykiams. Taip moteris ir užsidaro save į spąstus, nes realizuojant save tik per santykį su vyru nukenčia jos pasitikėjimas savimi, ji praranda socialinį palaikymą ir ekonominį savarankiškumą.
• Visos moterys aukojasi dėl santykių. Vyrai jau tokie, jie negali būti ištikimi, jie visi meluoja, visi žada ir neištęsi, jie..., o moterys turi aukotis dėl santykių, kartais patylėti, nuleisti ir visada jam atleisti. Kitaip tiesiog nebus santykių ar šeimos. Taip elgėsi mamos, močiutės, taip turime elgtis ir mes. Tokia moterų dalia. 
• Aš pati kalta. Kaltės jausmas dėl santykių yra nuolatinis moterų, kurios myli per stipriai palydovas. Aš pati jį išprovokavau, nereikėjo man eiti be jo į vakarėlį, reikėjo anksčiau grįžti į darbą... aš pati kalta. Vyrai labai moka manipuliuoti ir sukelti kaltės jausmus, jei moteris tam pasiduoda. Dažnai, kai vyras susiranda meilužę net sugeba įtikinti savo žmoną, kad dėl visko kalta ji. 
Jei skaitydama atpažinai save, laikas sustoti ir pamąstyti ar tikrai jautiesi laiminga, ar santykiai su vyru tau teikia ramybę, džiaugsmą, pilnatvę ar dažniau suteikia skausmo, ašarų ir kaltės jausmus.


Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė

Kaip ugdyti vaikų kantrybe?

Kantrybė yra viena pagrindinių savybių, kurios trūksta šiuolaikiniams vaikams. Z ir alfa kartos atstovai siekia greito rezultato, trumpų atsakymų į klausimus, efektų, judesio, besikeičiančių vaizdų čia ir dabar. Gretai ekrane besikeičiantys vaizdai ir galimybė vienu piršto spustelėjimu pasiekti norimą pokytį telefone ar kompiuteryje, vaikams tarsi pametėja idėją, kad ir realiame gyvenime viskas turi būti pasiekiama lengvai ir greitai.
Klasikinis zefyriuko testas įrodė, kad gyvenime daugiau pasiekia tie vaikai, kurie geba palaukti ir išbūti su pagunda, t.y.: vaikui yra duodamas zefyras ir pasakoma, kad jei vaikas pabus kurį laiką nevalgydamas zefyro, tai vėliau galės suvalgyti du zefyrus. Eksperimentą galite pažiūrėti čia: https://www.youtube.com/watch?v=BD1TLkcX1LY. Tie vaikai, kurie sugeba pakentėti ir atsispirti zefyrui, vėliau gyvenime geba atkakliau siekti savo užsibrėžtų tikslų. Taigi kantrybė yra būtina sąlyga, norint gyvenime ko nors pasiketi ar sukurti.
Taigi, keletas patarimų, kaip galima ugdyti vaikų kantrybę:
• „Desertas tik po rimto maisto“. Pats lengviausias būdas ugdyti vaiko kantrybę, tai mokyti, kad desertas yra valgomas po pagrindinio maisto. Gebėjimas palaukti skanėsto labai elementarus, bet veiksmingas būdas vaikui partirti diskomfortą, su juo išbūti ir gauti apdovanojimą. 
• Pirma darbai, o tada pramogos. Vaikai linkę manipuliuoti tėvais ir išsisukinėti nuo jiems nemalonių veiklų, pvz.: pirma pažiūrėsiu filmuką, o tada susitvarkysiu kambarį; pirma pažaisiu su telefonu, o tada paskaitysiu. Vaikai manipuliuodami moka zysti, derėtis, įrodinėti savo tiesas, meilikauti, žadėti ir pan., todėl tėvai neretai nusileidžia vaikui ir leidžia pirma atlikti jam malonią veiklą, o darbo vaikas dažnai ir neatlieka, vienu ar kitu būdu išsisukdamas. Todėl, jei jau reikalaujate, kad vaikas kažką padarytų, o po to pažadate prizą, tai eiliškumo tvarka turi būti išlaikoma. Šis įgūdis, kad pirma atlikti darbą, o tada pramogauti, vaikui bus labai vertingas gyvenime.
• Auklėjimas pavyzdžiu. Vaikai stebi mus ir mokosi. Pagalvokite, kaip Jūs reaguojate, kai reikia palaukti pas gydytoją eilėje, nerandate daikto spintoje arba įstringate kamštyje. Ar nervinatės, keikiate visus aplinkinius ar ramiai priimate susidariusią situaciją. Vaikai Jus stebi ir girdi, todėl nepamirškite prieš auklėdami vaiką, paauklėti pradžioje save. 
• Skatinti pabaigti pradėta darbą iki galo, neleisti pasiduoti pusiaukelėje. Kai vaikas atlikdamas darbą susiduria su sunkumais, pirma jo reakcija būna viską mesti ir pasišalinti iš nemalonias emocijas sukėlusios situacijos. Suaugęs žmogus turi paskatinti vaiką pabaigti pradėtą darbą. Galime vaikui pasiūlyti trumpai atsitraukti nuo darbo, pailsėti, nurimti, o tada tęsti pradėtą veiklą.
• Kruopščių darbų darymas kartu, bet tik tų darbų, kurie vaikui įdomus ir malonūs. Trakim vaikas gali nekęsti spalvinti, bet labai mėgti dėlioti lego ar nerti vašeliu arba konstruoti iš metaliukų ir varžtelių ar dėlioti dėliones. Svarbu atrasti kruopštumo ir kantrybės reikalaujančią veiklą, kuri vaikui bus įdomi ir dar bent pradžioje kartu su vaiku atlikti tas veiklas. Tėvų įsitraukimas ir džiaugsmas atliekant veiklą yra labai didelis motyvatorius vaikui tęsti pradėtą darbą. 
Ugdydami vaiko kantrybę nepamirškite džiaugtis net mažais vaiko pasiekimais. Reikia nepamiršti, kad žmonės skiriasi pagal savo kantrybės lygį, o vaikai kantrybė dar tik ugdosi, todėl nereikia ir perspausti vaiko.

Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė



Ženklai, rodantys, kad savo darbe baigiate „sudegti“


Neveltui yra posakis surak mėgstamą darbą ir nereikės daugiau dirbti. Žmogus darbe praleidžia didžiąją dienos dalį, darbas yra vienas iš suaugusio žmogaus savęs realizavimo galimybių, todėl pasitenkinimas darbu yra labai svarbus bendram asmens laimės pojūčiui. Pasitikrinkite, kiek Jums gresia perdegimas darbe. Perskaitykite teiginius ir pasižymėkite tuos, kurie Jums tinka:

1. Jums savaitgalis baigiasi šeštadienį po pietų, nes pradedate galvoti apie darbo problemas;
2. Bet kokia mintis apie darbą poilsio metu Jums sukelia fizinius skausmus, pvz.: skrandžio spazmus, galvos skausmą;
3. Grįžę po darbo namo neturite jėgų niekam, tik gulėti, valgyti bele ką ir žiūrėti televizorių;
4. Žodis darbas Jums asocijuojasi su lažu, katorgą ar kitais nemaloniais epitetais;
5. Kalbėdami apie savo darbą su draugais tik skundžiatės kolegomis, vadovu, krūviu, t.y. nejučiomis pradedate dejuoti;
6. Vakarais prieš miegą sukasi mintys apie darbą, kurios trukdo užmigti;
7. Apleidote mėgstamas veiklas, nebeskiriate lako hobiui;
8. Vis dažniau aplanko mintis viską mesti ir emigruoti;
9. Neturite konkrečių tikslų susijusiu su karjera ir darbu;
10. Jaučiate, kad pastaruosius metus savo darbe nieko naujo neišmokote;
11. Kitų darbai atrodo daug geresni nei jūsiškis;
12. Atrodo, kad darbe Jus supa tik nemalonūs žmonės ir net nėra su kuo papietauti ar kavos puodelio atsigerti;
13. Jei nedarbo metu Jums suskamba darbinis telefonas arba pamatote, kad skambina vadovas(ė), Jums tai sukelia daug stiprių nemalonių jausmų (pyktį, nerimą ir kt.);
14. Visiškai neturite noro tobulėti savo darbe. Jūsų nedomina nei nauji kursai, nei nauji darbo metodai;
15. Grįžę iš darbo stengiatės kuo greičiau nusivilkti darbinius rūbus, nes jie Jums asocijuojasi su suvaržymais ar net kalėjimu;
16. Vis dažniau pasvajojate, kaip metate darbą ir ką pasakote savo kolegoms ir viršininkui;
17. Jūsų nuotaika priklauso nuo savaitės dienos: kuo arčiau savaitgalis, tuo ji darosi geresnė, o pirmadieniais nenorite nieko matyti ir su niekuo kalbėti;
18. Iš darbo stengiatės pabėgti kuo greičiau tik pasibaigus darbo laikui;
19. Jums nelabai rūpi Jūsų darbo rezultatai, juk ir taip aukojate savo laiką ateidamas į darbą;
Jei surinkote nuo 0 iki 4 tai greičiausiai dirbate savo svajonių darbą arba tokį darbą kuriame galite realizuoti save. Dar vienas variantas tai yra Jūsų naujas darbas (jame dirbate ne ilgiau nei 3 mėnesius) ir tai yra Jūsų medaus mėnuo, kada žmogus darbe mato tik privalumus ir labai džiaugiasi, kad gali dirbti. Kol kas perdegimas darbe Jums negresia;
Jei surinkote nuo 5 iki 9, tai savo darbe gebate matyti ir privalumus ir trūkumus, kartais darbas Jus erzina daugiau, o kartais mažiau. Tam, kad nepasiektumėte perdegimo ribos, aktyviai planuokite savo laisvalaikį, susiraskite Jums mielų ir patikimų kolegų, su kuriais bus smagu pietauti ar paplepėti per pertraukėles, kelkite realius uždavinius darbe ir nenustokite tobulėti;
Jei surinkote nuo 10 iki 15: Jūs ant perdegimo darbe ribos, Jums reikia atostogų ir gero poilsio, o tada susidėlioti, kas Jums darbe tinka, kas netinka ir pasvarstyti, ką daryti, kad būtumėte laimingesnis darbe. Gali būti, kad naujame darbe dirbate apie 6-12 mėnesių ir po medaus mėnesio atėjo etapas, kai pradėjote matyti vien darbo trūkumus ir kyla natūralus noras viską mesti, tačiau čia reikia palaukti, pailsėti, truputėli atsitraukti nuo darbo ir tada geriau matysite ne tik darbo trūkumus, bet ir privalumus. 
Jei surinkote 16 ar daugiau: Jūs jau „degate“ savo darbe, nesijaučiate jame laimingas, nenorite tobulėti ar dirbti gerai. Reikia ilgai nedelsiant griebtis pokyčių darbe, o gal ir gyvenime.

Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė


Klausimai, kurie padeda sustabdyti vaiko pyktį

Kai suaugęs žmogus ar vaikas labai stipriai pyksta jį užvaldo emocija ir išsijungia mąstymas. Žmogus nemąsto, o tik jaučia. Mūsų smegenys taip sukonstruotos, kad vienu metu mes negalime ir mąstyti ir jausti. Jei norime, kad vaikas nustotų greičiau pykti, reikia paskatinti jį susimąstyti. Mastydamas jis savaime nustos pykti. 5 klausimai, kurie paskatina vaiką susimąstyti ir nustoti pykti:
1. „Man atrodo, kad tu dabar pyksti?“ arba „Ar aš teisi/us, kad tu dabar pyksti?“. Vien emocijos įvardinimas sumažina jos stiprumą. Tik svarbu tai pateikti kaip klausimą, o ne konstatuoti faktą „Tu piktas“, nes toks tiesmukas pasakymas tik dar labiau padidins vaiko pyktį. Vyresnių vaikų (nuo7-8 metų) dar galima paklausti: „Kaip tau atrodo, kas vyksta su tavimi?“. Jei vaikas jau kažkiek orientuojasi savo emocijose, jis gebės įvardinti jį užvaldžiusi jausmą. Dar labai svarbu šiuos klausimus užduoti geranoriškai, o ne kaip puolimą ar vaiko menkinimą. Turime įsisąmoninti, kad pyktis yra normali emocija ir vaikas turi teisę pykti. 
2. „Kokio dydžio tavo pyktis?“. Vyresnių vaikų „Kiek stipriai tu pyksti arba kiek procentų pyksti?“. Šie klausimai skatina vaiką mąstyti, o jau minėjau, kad mąstant mes nebegalime pykti. Mažesniems vaikams galime pasiūlyti variantus, kokio dydžio gali būti pyktis, pvz.: ar kaip vyšnia, apelsinas ar arbūzas; kaip musė, pelė, šuo ar dramblys? Pirmą kartą šie klausimai vaikui gali sukelti susierzinimą ar pasimetimą, tai visiškai normalu. Emocijų pažinimo ir valdymo reikia mokytis nuosekliai, nuolatos praktikuojantis.
3. „Kaip norėtum, kad būtų?“. Sulaukus vaiko atsakymo į šį klausimą tikrai nereikia pulti pildyti vaiko pageidavimų. Svarbiausias šio klausimo tikslas yra padėti pačiam vaikui susigaudyti, kodėl jis supyko ir ko jis nori. Labai dažnai vien noro įsivardinimas padeda susigaudyti situacijoje ir ją spręsti. Vėl gi mąstydamas vaikas apie tai ko nori, nebegali taip stipriai pykti. Svarbu vaikui parodyti, kad jo norą suprantate, priimate jo emocijas, bet tai nereiškia, kad viskas turi būti pagal jo norus. Šį klausimą labai naudinga užduoti sau ir suaugusiam žmogui, kai pradeda imti pyktis, o jo priežastis neaiški, nes tiek vaiko, tiek suaugusio žmogaus pyktis parodo, kad situacija klostosi ne taip, kaip norima, bet neretai mes nežinome, ko iš tikro norime. 
4. „Ką galėtum padaryti, kad būtų taip, kaip tu nori?“. Toks klausimas dar labiau paskatins vaiką mąstyti, įsivertinti ar realu čia ir dabar gauti tai ko jis nori. Tai, kad vaikas kažko nori yra labai gerai, nes kai vaikas nieko nebenori, tėvai nebeturi galimybių vaiko nei paskatinti, nei sudrausminti, todėl reikia leisti vaikams norėti ir tuos norus išsakyti. Galite netgi vaikui sakyti: „Labai gerai, kad tu šito nori, Aš tave girdžiu, suprantu. Tai galėsi turėti, kai...“. Vėl gi čia labai svarbus suaugusio žmogaus geranoriškumas ir vaiko palaikymas.
5. „Ar tau reikia minutės nusiraminimui?“. Dažnai kai vaikas pyksta, suaugęs žmogus nori kuo greičiau, kad vaikas nurimtų ir puola jį tramdyti. Nors dažnai daug veiksmingesnė taktika leisti vaikui nusiraminti pačiam. Atsitraukimas ir pabuvimas vienam neretam vaikui ir suaugusiam žmogui padeda greičiau nurimti. Dar galite vaiko paklausti „Ar tau reikia padėti nusiraminti?“ ir jums vaikas puikiai įvardins, ką turite padaryti, kad jis nurimtų. Tai gali būti ir apkabinimas, ir nugaros paglostymas arba palikimas vaiko vieno. Nebijokite to paklausti konkretaus vaiko, nes vaikai skirtingi ir kas veikia vienam vaikui, kitam gali visai netikti.
Dar labai svarbu mokinant vaikus pažinti ir valdyti savo emocijas yra mokymas per pavyzdį, t.y.: pagalvokite kaip Jūs elgiatės kai pykstate. Jūsų veiksmai yra daug svarbesni už žodžius.

Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė


Tėvų klaidos ugdant vaiko savarankiškumą

Turbūt nėra tokio tėvo, kuris norėtų užauginti nuo savęs priklausomą vaiką, kuris negebėtų pasirūpinti savimi ir visą gyvenimą būtų priklausomas nuo tėvų. Tik neretai norime vieno, o savo elgesiu neleidžiame vaikui būti savarankišku.
1. Vaiko sumažinimas. Auginant jauniausią vaiką atrodo, kad jis visą laiką mažas, todėl jauniausias vaikas šeimoje yra didžiausioje pavojaus zonoje. Tėvų hyper globos pavojuje yra ir vienturčiai vaikai, nes jiems tenka visi tėvų meilės spinduliai. Vaiką mes sumažiname jį vadindami mažybiniais epitetais, pvz.: katinukas, zuikelis, saulytė, Jonelis, Agnytė. Tokie vaiko žodiniai pamažinimai, stabdo vaiko savarankiškumą, nes jis visada ir jausis mažiukas, kuriam reikia globos. Žodžiais mažinti vaiką galima iki tada, kol vaikas jau pasako „aš“, „mano“, tai rodo, kad jau vaikas save suvokia kaip atskirą asmenybę ir reikia ją stiprinti. Tai nereiškia, kad vaiką visai negalima vadinti maloniais žodeliais, bet tada kai vaiko kažką prašome padaryti, reikėtų kreiptis tikruoju vaiko vardu, pvz.: „Jonai“, „Agne“. 
2. Pasidavimas vaiko manipuliacijoms. Kuris tėvas ar mama nėra girdėjęs iš savo vaiko „nemoku, negaliu, man neišeis...“ . Labai sunku atsilaikyti prieš tokius vaiko zyzimus. Vaikai labai gerai pažįsta savo tėvus ir žino jų jautriausias vietas. Jie žino, kaip mumis manipuliuoti, kad gautų tai, ko nori. Per manipuliacijas vaikai gauna tėvų dėmesio, nors tai ir trukdo jų savarankiškumo vystymuisi. Tokiais atvejais stebuklingai gali suveikti žodžiai „Prašau pamėgink iš naujo“ , „Aš tavimi tikiu, tau pavyks“, „Tu gali“, „Pamėgink dar kartą, jei nepavyks tada tau padėsiu“.
3. Noras pasirodyti prieš kitus, noras būti super mama ar tėčiu. Tarkim darželiui reikia pagaminti rudens derliaus šventei kokį nors daiktą, vaikas imasi pats konstruoti, bet jam gaunasi truputi šleivai, truputi kreivai, žodžiu vaikiškai. Dažnas tėvas arba mama neatsiklaiko ir darbelį padaro už vaiką. Dar akivaizdžiai vaikui parodydamas, kad jo darbas buvo prastesnis. Neretai taip nutinka ir su vaikų namų darbais mokykloje. Tėvai griebiasi atsakomybės už vaikų mokymąsi, nes jei vaikas ką nors pamirš arba padarys netobulai, tai bus gėda tėvams, kad prastai rūpinasi savo vaiku. Noras būti gera mama arba tėvu pakiša koją vaiko savarankiškumui.
4. Pasidavimas savo baimėms. „Vaikas alkanas – reikia pamaitinti“, „Vaikas sušals ir susirgs, reikia jį pačiam aprengti“ ir panašiai. Taip pasiduodami savo baimėms neleidžiama vaikams vystyti savo savarankiškumo. Nors alkani vaikai nebūna, o mažiau apsirengia vaikai serga mažiau. 
6. Vaiko saugojimas nuo nesėkmių. Kai vaikas nujaučia, kad jam gali nepavykti, jis pradeda vengti tos veiklos. Tarkim vaikui sunkiau susidraugauti su bendraamžiais ir jis atsisako eiti į žaidimų aikštelę ar į kiemą. Tėvai saugodami vaiką nuo neigiamų jausmų, leidžia jam apsiduoti savo baimei ir vengti vaikų. Jei vaikas savo gyvenime nepatirs sunkumų ir apribojimų, jis užaugs nebrandi asmenybė, kuri vengs prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir dėl visko kaltins kitus žmones.
Norėdami užauginti savarankišką žmogų, reikia stengtis nepasiduoti savo baimėms, netaupyti laiko vaiko savarankiškumo sąskaitą ir nesistengti apsaugoti vaiko nuo gyvenimo, nes tai padaryti tiesiog neįmanoma. Jei nori, kad vaikas nenuskęstų, reikia jį mokyti plaukti, o ne saugoti nuo vandens.

Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė


Vaikas grasina nusižudyti. Ką daryti? 


Šią savaitę, net kelis kartus teko atsakinėti tėvams, ką daryti, kai vaikas grasina nusižudyti 
Taigi, ką sakyti ir ką daryti, jei vaikui yra:
• 3-6 metai. Kai šio amžiaus vaikai pasako ,,Nebenoriu gyventi“, ,,Nusižudysiu“, dažniausiai tai įvyksta pykčio metu, kai ko nors negauna arba viskas vyksta ne pagal jų norus. Ir kuo tėvai labiau sureaguoja, tuo tas elgesys dažnėja. Netinkamas sureagavimas yra vaiko norų tenkinimas, ar labai išsigandusi veido išraiška. Kartais vaikai pajutę silpną tėvų vietą ima tai kartoti ir tuo naudotis. Taigi jei tai tampa įpročiu, pasistenkite sukontroliuoti veido išraišką ir ramiai kalbėkitės su vaiku. Galima vaiko klausti: ,,Ką tu tuo nori pasakyti?“, ,,Kaip tai atrodytų?“ Vienas vaikas pasakojo: ,,na paimsiu šautuvą ir nusišausiu, tada gulsiu ant žemės ir pagulėsiu.“. O paklaustas, o ką darysi, kai atsibos būti mirusiam, atsakė, kad eisiu žaisti arba gulėsiu, kol mama duos pažaisti su telefonu. Vaikai šiame amžiuje dar nesuvokia mirties baigtumo ir kuria istorijas, ką veiktų mirę. Iš tikrųjų jie mirti nenori, o nori gauti dėmesio, valdžios, skanėstų arba pramogų. Mažuosius galima mokinti sakyti, kad ,,Aš labai pykstu ir noriu...“. Toliau tinka visos technikos tinkančios pykčio valdymui. 
• 7-18 metai. Vaikai ir paaugliai jau daugiau supranta ir gali siekti daugiau tikslų tokiu pasakymu. Jeigu jau vaikas pasakė, kad nebenori gyventi daugiau, reiktų gilintis kokios tai priežastys. Jei vaiką užvaldžiusios pykčio emocijos, padėti nusiraminti. Jei liūdesys stengtis išklausyti, stiprinti ir guosti. Svarbiausia vaiką priimti su neigiamomis emocijomis – pykčiu, liūdesiu, kalte, gėda ar baime. Labai svarbu vaiką priimti, suprasti, nekaltinti ir jokiu būdu nesakyti, kad tavo problemos, tai ne problemos. Vėliau vaikui nusiraminus galima vaikui užduoti tokį klausimą. ,,Ko tokiais žodžiais sieki ar labai pyksti, ar nori mane įskaudinti ar iš tikrųjų nenori gyventi?“ Jei tai pyktis, kalbėtis kaip tvarkytis su pykčiu. Jei nori įskaudinti, tai sakyti, kad man iš tikrųjų skauda, nes Tu man labai rūpi, aš tave labai myliu. Ką aš galiu padaryti, kad daugiau nebenorėtum grasinti man, kad nusižudysiu“. Dar galima klausti: ,, O kaip tu norėtum, kad būtų?“ Svarbu nepasiduoti manipuliacijomis. O jei vaikas ar paauglys sako, kad labai rimtai galvoja apie savižudybę, tada klausti ar jau yra sugalvojęs kaip tai padarys. Šiuo klausimu tikrai nepaskatinsite planuotis savižudybės, o išgirsite, kiek Jūsų vaikui reikia pagalbos, kurią galėsite suteikti pačiu laiku. Jei yra konkretus planas drąsiai, kreipkitės į specialistus, nes pavojingiausia likti vienam su vaiku ir jo problema. Riziką, kad vaikas bandys žudytis padidina jei vaikas turi draugų, kurie jau tai bandė arba tai padarė.

Bet kokiame amžiuje į vaiko pasakymą ,,Nebenoriu gyventi.” ,,Nusižudysiu.“, reikia reaguoti rimtai kaip į pagalbos prašymą. Jokiu būdų nelikime vieni ir kalbėkime.

Psichologė-psichoterapeutė Vitalija Mikutaitienė


Moters meilė sau


Labai dažnai moterys meilę sau prilygina rūpinimuisi savo išvaizda ir investavimui į išorinį grožį. Maždaug taip: jei jau nusipirkai naują suknelę ir pasidarei manikiūrą, tai jau myli save. Sklandantis mitas trukdo suprasti, kad meilė sau yra daug platesnė ir sudėtingesnė nei tik išvaizdos puoselėjimas. Tarkim gali  moteris labai rūpintis savo įvaizdžiu, bet tik todėl, kad turi įsitikinimą, kad yra negraži ir natūralios, „nesusitvarkiusios“ jos niekas nemylėtų.

Meilė sau, mano nuomone, turėtų apimti tokius svarbiausius aspektus:

Meilę ir pagarbą savo kūnui. Kūnas yra vieninteliai mūsų namai, todėl rūpintis savo kūnu ir patenkinti jo poreikius yra būtina. Išmintinga moteris supranta, kad yra per protinga tik rūpintis savo išvaizda, bet ir ne tokia kvaila, kad būtų apsileidusi. Meilė savo kūnui turėtų apimti tinkamą mitybą (čia greičiausia reikia išlaviruoti tarp „myliu save tai valgau viską ką noriu, kiek noriu ir kada noriu“ ir „myliu save, todėl privalau nuolat palaikyti formą, laikytis dietų“); reikiamą fizinį aktyvumą (vėl gi išlaviruoti tarp nuolatinio sportavimo ir tingėjimo, nes
„aš ir taip sau patinku“ ); tinkamą poilsio ir darbo režimą; pagarbų požiūri į savo kūno formas, svorį, ūgį ir kt. Svarbiausia šitoje laviravimo karuselėje nepamiršti įsiklausyti į savo kūną ir jo siunčiamus signalus. Kiekvienas žmogus yra skirtingas ir tai kas tinka vienam, kitam gali būti net kenksminga.

Meilę ir pagarbą savo mintims. Ar sakote savo draugei: „nu tu visiška vėpla; tu stora kaip kiaulė; tu nieko neverta ir pan.“? Bet įžeidinėti save mums atrodo visiškai normalu ir įprasta. Norint gerai jaustis reikėtų pradžioje bent stebėti savo mintis ir suabejoti visa sau išsakoma kritika. Paieškoti realių faktų, kurie įrodytų ar iš tikro esate vėpla ar negraži.

Meilę ir pagarbą savo emocijoms, vidinei savijautai. Mūsų pačių išgyvenami ir pasitirpinami jausmai sukelia mums pragarą. Nerimas ir pyktis yra emocijos, kurios praeina savaime, bet kaltė, gėda ir liūdesys gali augti ir augti, jei mes jiems leisime. Tai emocijos, kurios mus suparaližuoja, suvalgo mūsų energiją ir neleidžia džiaugtis gyvenimu. Šios toksiškos emocijos gali mus kankinti metus iš metų, todėl svarbu išmokti su jomis susidoroti ir gyventi toliau.

Meilę ir pagarbą savo veiklai ir poelgiams. Mes esame žmonės, o klysti yra žmogiška, jei padarei klaidą tai tik įrodo, kad esi žmogus. Pasirinktas sprendimas buvo tuo metu geriausias. Taigi ugdyti gebėjimą su meile ir pagarba priimti viską, ką padarei gyvenime, o iš klaidų gebėti pasimokyti, o nepalūžti ir graužtis yra labai svarbus norint gyventi kokybiškai.

Bendras savo vertės jausmas. Meilė sau yra sudedamoji savęs vertinimo dalis. Tai suvokimas, kad aš esu verta visa ko geriausio. Savivertė susideda iš bendros geros nuomonės apie save, t.y. meilės sau ir pasitikėjimo savimi, galvojimu, kad susitvarkysite su gyvenimo kelyje pasitaikančiais iššūkiais. Moterys dažnai pastiki savo jėgomis ir gebėjimais, bet neretai pritrūksta meilės sau, geros nuomonės apie save, nepaisant padaromų klaidų ar patiriamų nesėkmių.

Nemeilė sau yra tik išmoktas požiūris į save. Kaip išmokome savęs nemylėti, negerbti savęs ar savimi nepasitikėti, taip galime išmokti ir labiau save mylėti.

Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė



O kas jeigu...? Baimė gyventi

Ką galima išmėginti, siekiant sumažinti nuolatinį nerimą dėl visko:

1. Galvojant apie konkretaus įvykio baigtį, labai naudinga įvertinti tokias tris kategorijas: „Kokia tikėtina situacijos baigtis man būtų pati geriausia? Kokia situacijos tikėtina baigtis yra pati blogiausia man? Kokia situacijos baigtis visgi realiausia?“. Daug nerimaujantys žmonės paprastai galvoja tik apie blogas, grėsmingas pabaigas ir ignoruoja, kad viskas gali baigtis ir labai gerai bei neįvertina realybės. Tarkim, jei draugas nuolat vėluoja į susitikimus ir  šįkart vėluoja  10 minučių, tai greičiausiai jis nepapuolė į avariją, o tiesiog nesusiruošė laiku. Labai naudinga prisiminti kiek kartų jau buvo tokia situacija ir kiek iš tų kartų ji baigėsi katastrofiškai.

2. Savęs klausti „O kas toliau?“. Dažniausiai nerimaujantys žmonės net gi bijo savo minčių ir draudžia sau galvoti iki galo, t.y. apmąstyti, „o ką gi aš visgi darysiu, jei įvyks kažkas blogo?“. Situacijos mintyse išrutuliojimas iki pabaigos, paprastai sumažina žmogui nerimą, nes jis pamato jos realumą ar nerealumą ir apgalvoja kokių veiksmų bus galima griebtis, jei iškiltų problemos.

3. Žmonės dažnai turi klaidingą įsitikinimą, kad jei apie viską pagalvosiu, suplanuosiu ir skirsiu pakankamai daug laiko nerimui, tai padės man išvengti nelaimės, bet iš tikrųjų nerimavimas neapsaugo nuo pavojaus. Šitą tiesą reikia įsisąmoninti ir susitaikyti su tuo, kad mes negalime visko savo gyvenime kontroliuoti ir sudėlioti į lentynėles.

4. Nevengti situacijų, kurios objektyviai yra saugios, bet mūsų smegenys jas interpretuoja kaip pavojingas. Kuo labiau vengsime mums atrodančių pavojingų situacijų, tuo mūsų nerimas didės ir trauksis saugumo zona. Paprastai nerimas mažėja su laiku, kai mes išbūname mums atrodančioje pavojingoje situacijoje.

5. Pasitikrinti kokia aplinka mane supa, tarkim jei mes iš žinių, interneto portalų nuolat į savo galvas pumpuojame negatyvią, grėsmingą informaciją, tai natūralu, kad nerimo lygis aps mus bus aukštesnis nei reikėtų.

6. Dienos pabaigoje apgalvoti ir susirašyti visus įvykius, kurie buvo malonūs ir kėlė gražius jausmus. Per daug nerimaujantys žmonės yra linkę fiksuoti ir atsiminti tik negatyvius įvykius, o pozityvias patirtis jie ignoruoja, neatsimena, todėl labai naudinga kas vakarą atlikti pratimą, siekiant prisiminti smagius dienos įvykius.

 

Psichologė psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė


Testas šeimoms/poroms ,,Ar jūsų porai būtų naudinga porų/šeimų terapija?“

 

Atsakykite į pateiktus žemiau klausimus taip arba ne.

 

  1. Jūsų draugai nebekviečia į svečius, dėl tarpusavio ginčų ar ore tvyrančios įtampos tarp jūsų ir jūsų partnerio.
  2. Konfliktų sprendimas užtrunka kelias dienas/savaites/mėnesius.
  3. Tyladieniai iš bet kurios pusės kartojasi kiekvieną mėnesį ir dažniau.
  4. Konfliktai neįžiebia aistros lovoje.
  5. Sprendimai priimami ne abiejų sprendimu, bet pagal vieno iš parterio norus.
  6. Nebeliko pokalbių įvairiomis, globaliomis temomis, o kalbatės tik apie buitį, vaikus ir sveikatą.
  7. Pasivaikščiojimas susikibus už rankų – tai praeitis.
  8. Apsikabinimai suskaičiuojami ant vienos rankos pirštų per mėnesį.
  9. Džiaugiatės, kad partneris/ė ilgiau užtruks darbe ar išvis negrįš namo.
  10. Vieną iš jūsų užvaldė abejingumas parteriui/ei.
  11. Neturite į savaitę bendros aktyvios veiklos kartu (intymūs santykiai nesiskaito).
  12. Lova liko tik poilsiui ir miegui.
  13. Jaučiate, kad neliko pagarbos vienas kitam.
  14. Galvojate, kad jus abu sieja tik bendri namai/vaikai.
  15. Dažnai liekate nesuprasta/as ir neišklausytas partnerio/ės.

 

Jei surinkote 0-2 taip. Jūs esate pajėgūs patys išsispręsti savo problemas. Reikia tikėtis tai laikina problema, kuriai jau žinote sprendimą. Atsakymus į savo problemas galite rasti pasiskaitę knygą ,,Vyrai iš Marso, moterys i Veneros“.

3-10 taip. Porų terapija Jums tikrai praverstų. Išmoktumėte spręsti konfliktus - sedėti vienoje valtimi ir plaukti viena kryptimi. Pirmiausia išsiaiškintume, kokie jūsų kiekvieno poreikiai šeimoje nepatenkinti. O tada bandytumėte keisti savo elgesį. Viskas priklauso nuo jūsų abiejų ir motyvacijos. Geriau neatidėlioti, o kažką keisti jau dabar, kol neatėjo visiškas abejingumas vienas kitam. Porų terapijoje išmokstama priimti kitą asmenį su visais jo ypatumais ir privalumais. Taip pat mokinama keisti savo neigiamas mintis, atpažįstant mąstymo klaidas.

Daugiau negu 11 taip ir jūs vis dar kartu. Sveikiname, jūs abu esate kankiniai. Kankinate ir save ir savo partnerį. Žinoma stebuklų būna galima bandyti keisti kažką kartu. Jei per sunku, kažką keisti, tai gal laikas būtų kreiptis į asmeninę terpiją ir padirbėti pradžioje su savimi. Pagalvokite, kokie jūsų gyvenimo tikslai ir gal laikas pradėti labiau mylėti save.


Psichologė-psichoterapeutė Vitalija Mikutaitienė


Generalizuoto nerimo sutrikimas.

  1. Kas tai?

TLK-10 ligų klasifikacijoje F41.1

Pagrindinis šio sutrikimo požymis yra generalizuotas ir nuolatinis nerimas, tačiau jis neapsiriboja ir nėra stipriai susijęs su jokiomis konkrečiomis išorinėmis aplinkybėmis (t. y. jis yra „laisvai plaukiojantis“). Dominuojantys simptomai gali būti įvairūs, bet dažniausiai skundžiamasi nuolatiniu nervingumu, virpuliu, raumenų įtampa, prakaitavimu, galvos svaigimu, širdies plakimu, silpnumu ir diskomfortu epigastriume. Dažnai baiminamasi, kad pats pacientas ar jo artimieji susirgs ar pateks į kokį nors nelamingą atsitikimą.

PAGAL DSM-IV:

A. Pernelyg didelis nerimas ar pernelyg didelis susirūpinimasis, kylantys dėl įvairiausių įvykių ar situacijų daugumą dienų mažiausiai šešis mėnesius iš eilės.

B. Asmeniui tampa sunku savarankiškai kontroliuoti šį nerimą.

C. Nerimas ir perdėtas susirūpinimas yra susijęs su trimis (arba daugiau) iš šešių žemiau išvardytų simptomų, kurie pasireiškia daugelį dienų per nurodytą 6 mėnesių periodą (vaikams užtenka vieno simptomo):

1.Nervingumas, nenustygimas, kraštutinės būklės jausmas.

2.Greitas nuovargis.

3.Dėmesio koncentracijos sutrikimas.

4.Dirglumas, irzlumas.

5.Raumenų įtampa.

6.Sutrikęs miegas (sunku užmigti, dažni nubudimai, nuovargis dėl nuolatinio neišsimiegojimo).

 

Faktai apie Generalizuotą nerimą:

      Tai lėtinė liga, fiksuojama nuo 6 mėnesių;

      Tai evoliuciškai pagrįstas sutrikimas;

      Stiprėja į senatvę;

      Moterys nerimauja daugiau nei vyrai;

      Mergaitės ir berniukai nesiskiria nerimo lygiu;

      Tėvų auklėjimas paskatina mergaičių baimes;

      Vaikai iš tėvų paveldi polinkį į nerimavimą, depresiją (genų kombinacija);

      Ilgalaikis nerimas pereina į depresiją;

      Nerimas gali būti ir naudingas. Baimė ir nerimas atlieka apsauginę organizmo funkciją;

      Jei nerimas skatina veikti tai jis yra funkcionalus, o jei skatina vengti tai yra nefunkcionalus nerimas;

      Žmogus nerimaudamas siekia absoliutaus saugumo;

      Klaidingas įsitikinimas ,,Nerimavimas apsaugo nuo pavojaus;

      Nuolatinis baiminimasis, bijoma realių dalykų;

      Išvargsta ir smegenys ir raumenys;

      Kryptingai dėmesingas neigiamai reiškinio pusei;

      Dažnai pasižymi prastais problemų sprendimo įgūdžiais;

      Būdinga psichomotorikos įtampa, autonominis hiperaktyvumas, padidėjęs jautrumas dirgikliams.

      Neretas priklausomas asmenybės sutrikimas;

      Dažnai būna perfekcionistai;

      Žemas neapibrėžtumo toleravimas;

      Dauguma pacientų, kuriems yra GNS, nesigydo;

      Panikos atakų pasitaiko ketvirčiui pacientų su GNS, depresija - daugiau negu pusei jų;

      Dažnai stengiasi kontroliuoti visus ir viską;

      Dažnas piktnaudžiavimas alkoholiu.

      Patologiniu vadinamas nerimas, atsiradęs be aiškios priežasties. Jaučiamas nerimas, nesusijęs su kokiu nors provokuojančiu faktoriumi, gali būti vadinamas "laisvai plaukiojančiu";

      Dažniausiai save pristato: ,,Aš esu labai jautrus/i“;

      Mąstydami daro daug mąstymo klaidų: ,,Pasaulis yra baisi vieta gyventi“ , ,,Aš esu bejėgis“, ,,Žmonės yra pavojingi“.

       

Dažniausiai pasitaikančios mąstymo klaidos sergant generalizuotu nerimu:

  1. Santykis su kitais. "Aš esu niekas, jei esu nemylimas".
  2. Kompetencijų ribos. "Gyvenime yra tik laimėję ir pralaimėję", "jei aš padarysiu klaidą, aš pralaimėsiu", "aš negaliu susikaupti", "kitų sėkmė pasisavinta iš manęs", "viską aš turiu daryti kuo puikiausiai".
  3. Atsakomybės jausmas."Tik aš esu atsakingas už žmonių, esančių su manimi, nuotaiką", "aš labiausiai atsakinga už vaikų ateitį".
  4. Kontrolė."Aš tik pats galiu išspręsti savo problemas", "aš turiu kontroliuoti save visą laiką", "jei aš leisiu kitam per daug priartėti, tai būsiu valdomas".
  5. Apie nerimą. "Aš  visada turiu būti ramus", "man pavojinga parodyti savo nerimą".

 

Generalizuoto nerimo paaiškinimas KET ratu Mintys- emocijos – kūno reakcijos – elgesys

 

MINTYS:

EMOCIJOS:

KŪNO REAKCIJOS:

ELGESYS:

Aš negaliu kontroliuoti savo gyvenimo...

Baimė

Įsitempę raumenys

Vengimas

Kas jeigu...

Grėsmės jausmas

Galvos skausmai

Perdėta kontrolė

Aš nepajėgsiu...

Bloga nuojauta

Pilvo skausmai

Dėmesys smulkmenoms

Man atrodo, kad įvyks kažkas baisaus...

Padidėjęs dirglumas

Sunku susikaupti

Saugumo siekiantis elgesys

Jei visko nekontroliuosiu, įvyks katastrofa...

 

Prakaitavimas

Nuolatinis mąstymas

 

2. Pagalba sau sergant Generalizuotu nerimo sutrikimu

  1. Susipažinti  su savo liga, ligos simptomais, paplitimu, kas tas yra GNS?
  2. Įsivertinti kiek GNS trukdo funkcionuoti (eiti į darbą, gyventi šeimoje, palaikyti socialinisu santykius)
  3. Aiškinti išorės veiksnių įtaką nerimui (žinių ir kriminalinių laidų žiūrėjimas, bendravimas su negatyviais žmonėmis). Jeigu reikia sumažinti žinių ir kriminalinių laidų žiūrėjimą, bendravimą su negatyviais žmonėmis.
  4. Mokytis suprasti savo minčių-emocijų-elgesio-kūno

reakcijų sąsajas

  1. Su šeima susitarti:
    • Kad skambinate šeimos nariams, ne tada kada Jums kyla nerimas, bet sutariate, konkretų laiką, kada skambinate. Taip pat pradėti mažinti skambučių skaičių.
    • Dienotvarkės keitimas – susidėlioti aiškią dienotvarkę, kas keltų mažiau nerimo.
    • Vengiančio elgesio mažinimas. Planuotis ir daryti mažus eksperimentus ką galite padaryti, ko iš tikrųjų vengiate. Susitarti su šeimos nariais, kad jie skatintų naujų veiklų išbandymą ir mažintų globa.
    • Fizinio aktyvumo didinimas. Pradėti mankštintis, daugiau vaikščioti, bėgioti ir t.t.
    • Raminančios/malonios veiklos planavimas. Prisimink, kad nieko neveikimas stiprina nerimavimą. Nerimui, baimei sumažinti tinka bet kokia maloni veikla (knygų skaitymas, spalvinimas, muzikos klausymasis, šuns vedžiojimas.)
  2. Darbas su mintimis:
    • Pildyti minčių restruktūrizavimo lapą;
    • Teikti sau žodinę savipagalbą (kai kyla nerimas ar apima baimė mintyse kartoti save raminančia frazę ,,aš galiu pakankamai gerai susitvarkyti su nerimu ir nerimu keliančia situaciją.);
    • Minčių stabdymas: Pastebėjus kilusią negatyvią mintį, elkis kaip aprašyta:

1.      Iš karto garsiai pasakyk STOP.

2.      Naudinga žodį sustiprinti veiksmu, pvz.: trenkiant kumščiu į stalą.

3.      Tuoj pat pagalvok, kaip galėtum užginčyti šią neigiamą informaciją, ir garsiai sau tai kartok.

  1. Išbandyk įvairias relaksacijas (taikomąja, autogenine treniruotę);
  2. Stenkis laikytis dienotvarkės ir miego režimo.
  3.  Išbandyk išgyventi siaubą vaizduotėje, keldamas sau šiuos klausimus:

·         ,,Jeigu jau taip nutiks, kas bus tada?...“

·         ,,Kas tau nutiktų blogiausia“

·         ,,Kaip tu tai ištversi“

·         ,,Kaip tu tai ištvėrei praeityje“

Kuo labiau stengiesi negalvoti apie nemalonius dalykus, tuo labiau protas galvoja apie tai. Kad tuo įsitikintum gali pabandyti Rožinio krokodilo pratimą:

  1. 1 min. pabadyk negalvoti apie rožinį krokodilą.
  2. 1 min. Stenkis tik ir galvoti apie rožinį korokodilą.

Pamatysi, kai sau neleisi gaalvoti apie rožinį krokodilą, jis vis iškils tau mintyse. Nes protas nuokat tikrinasi ar aš tikrai negalvoju dabar apie rožinį krokodilą. O kai sau leisi galvoti, tai mintimis nuolat nuklysi į šoną.

Taigi gali specialiai pasiplanuoti sau limituotą laiką, kada galvosi apie nemalonius dalykus.

  1.  Mokykis spręsti problemas kuo efektyviau:

·         Tikslų teisingas kėlimas;

·         Problemos skaidymas į etapus;

·         Nerimavimo laiko ribojimas.


Psichologė-psichoterapeutė Vitalija Mikutaitienė


Panikos sutrikimas

1.      Kas tai?

TLK-10: F41.0:

      Esminis sutrikimo požymis yra pasikartojantys stipraus nerimo (panikos) priepuoliai, kurie nėra susiję su kokia nors specifine situacija ar aplinkybėmis, todėl jų negalima prognozuoti. Kaip ir per kitus nerimo sutrikimus, dominuojantys simptomai yra širdies plakimas, krūtinės skausmas, dusimo pojūtis, svaigimas ir realybės pojūčio sutrikimas (depersonalizacija ir derealizacija). Dažnai kartu pasireiškia antrinė mirties, savitvardos praradimo ir baimė išprotėti. Jei tuo metu, kai patiriamas panikos priepuolis, pacientui diagnozuotas ir depresijos sutrikimas, panikos sutrikimas neturėtų būti pagrindinė diagnozė. Tokiu atveju panikos priepuoliai greičiausiai yra antrinis depresijos sutrikimo simptomas.

      Panikos atakos diagnostikos kriterijai: Pastaba: Panikos ataka dar nėra Panikos sutrikimas, kuris turi atitikti savo kriterijus.

      Stiprios baimės ar diskomforto būsena, kurios metu pasireiškia bent keturi (arba daugiau) žemiau išvardyti simptomai, kurie vystosi staiga ir pasiekia piką per 10 minučių:

  1. Smarkus širdies plakimas ir daužymasis, padažnėjęs širdies plakimas
  2. Prakaitavimas
  3. Drebulys ar virpulys
  4. Oro trūkumo ar dusulio jausmas
  5. Springimo jausmas
  6. Skausmas ar diskomfortas krūtinėje
  7. Pykinimas, diskomfortas pilve
  8. Svaigimo, netvirtumo, alpimo jausmas
  9. Derealizacija (nerealumo jausmas) ar depersonalizacija (savojo aš nejautimas)
  10. Savikontrolės praradimo ar išprotėjimo jausmas
  11. Mirties baimė
  12. Parestezijos (galūnių tirpimas)
  13. Šaltkrėtis ar karščio pylimas

Panikos sutrikimo be/su Agorafobijos DSM-IV-TR kriterijai:

A. Abu (1) ir (2)

1.Pasikartojančios netikėtos Panikos atakos.

2.Bent vieną panikos ataką 1 mėn. laikotarpiu (ar daugiau) po jos lydi bent vienas iš sekančių simptomų:

a)Nuolatinis galvojimas, kad panikos atakos pasikartos;

b)Rūpestis dėl panikos atakos pasireiškimo poveikio ar pasekmių (pavyzdžiui, kontrolės praradimas, širdies priepuolis, išprotėjimas);

c)Žymus elgesio pasikeitimas, susijęs su panikos atakomis.

 

Pagrindiniai faktai apie Panikos sutrikimą:

      Atskiras panikos priepuolis nėra panikos sutrikimas;

      Kai sunku iškvėpti-astma, kai sunku įkvėpti-panikos priepuolis;

      Panikos priepuolis atsiranda staiga, iš niekur;

      Tęsiasi minutėmis (iki 30 min., piką pasiekia per 10 min);

      Naktiniai panikos priepuoliai yra sunkesni;

      Dažnai eina piktnaudžiavimas alkoholiu, depresija ir vengimas;

      Terapijos tikslas-išmokyti kontroliuoti priepuolius;

      Paprastais prasideda iki 30 metų;

      Bijoma realiai negrėsmingų dalykų.

      Gąsdinantys fiziniai simptomai (širdies plakimas, prakaitavimas, drebulys, oro trūkumo ar dusimo jausmas, skausmas krūtinėje, pykinimas, galvos svaigimas, aptirpimai, šalčio ar karščio pylimai;

      Laukimo nerimo išsivystymas - baimė patirti kitus priepuolius ir jų pasekmes;

      Dauguma pacientų, sergančių panikos sutrikimą patiria ir įvairaus stiprumo agorafobiją;

      Vyrams dažnai pasireiškia 2-3 dieną po alkoholio pavartojimo.

      Moterims panikos sutrikimas yra dažnesnis nei vyrams (2:1);

      Pirmas panikos priepuolis dažniausiai pasireiškia trečiojo dešimtmečio pradžioje (retai < 16 m. ir > 45 m.);

      Asmuo pradėjęs vengti stipraus nerimo pasireiškiančių simptomų, pradeda vengti bet kokio susijaudinimo.

      Kognityviniai iškraipymai fokusuojasi į:

  1. Laukimo nerimą

Aš patirsiu panikos priepuolį!

2. Fizinius pojūčius

Mano stiprus širdies plakimas rodo, kad patirsiu širdies priepuolį!

3. Kritiką savęs atžvilgiu

Aš esu silpnas!

      Daug žmonių pradeda turėti „saugumą užtikrinantį asmenį“, kuris juos lydi į “nesaugias” vietas, gali padėti iš ten ištrūkti arba gauti medicininę pagalbą;

      Pacientai pradeda reikalauti pastovaus saugumo užtikrinimo iš kitų, jiems svarbių asmenų tuo komplikuodami tarpasmeninius santykius.

 

Panikos priepuolis schematiškai:

 

1. Pav. Pagal J. Neverausko paskaitų konspektą 2015m.

 

 

 

 

 

 

Užburtas Panikos priepuolio ratas, kaip mintys, emocijos, fiziologinės reakcijos ir elgesys palaiko panikos priepuolį.

  1. Pav. Pagal J. Neverausko paskaitų konspektą 2015m.

 

Panikos sutrikimo paaiškinimas KET ratu Mintys- emocijos – kūno reakcijos – elgesys

 

MINTYS:

EMOCIJOS:

KŪNO REAKCIJOS:

ELGESYS:

Aš mirsiu

Baimė

Širdies plakimas

Siekia ”saugumą užtikrinančio pagalbininko” pagalbos

Išprotėsiu

Bejėgiškumas

Prakaitavimas

Vengia likti vieni

Aš prarasiu kontrolę

Nusivylimas

Oro trūkumo jausmas

Vengia vietų, kur buvo panikos priepuolis

Aš nualpsiu, nualpusi atrodysiu, kaip alkoholikė

Pyktis

Hiperventiliacija

Vengia vietų, iš kurių negalėtų ištrūkti ar gauti medicininės pagalbos

Su manim kažkas (viskas) blogai!

Liūdesys

Pykinimas Galvos svaigimas Skausmas krūtinėje

 

 

2. Pagalba sau sergant Panikos sutrikimu:

  1. Įsivertinti, kiek panikos sutrikimas susijęs su alkoholio vartojimu, kitomis ligomis.
  2. Išsitirti sveikatą (Širdies ir kraujagyslių ir smegenų veiklos išsityrimas).
  3. Skaityti apie panikos sutrikimą:

      Nuo panikos priepuolių nemirštama;

      Tikslas – išmokti suvaldyti panikos priepuolį;

      ,,Kovok arba bėk“ reakcijos paaiškinimas;

      Netinkamas elgesys, ištikus panikos priepuoliui:

1.      Atsigulimas;

2.      Lango atidarymas;

3.      Bandymas giliai kvėpuoti;

4.      Marškinių atsisagstymas...

      Mokytis tinkamai kvėpuoti panikos priepuolio metu (nustoti kvėpuoti, stabdyti kvėpavimą, užsiimti nosį, kvėpuoti į maišelį, mokinti daryti kvėpavimo pauzes). Galima tai išmokti savarankiškai, bet geriau to mokytis su KET specialistu;

4. Mokytis susikelti hyperventiliacija ir ją nutraukti saugioje aplinkoje (geriau su specialisto priežiūra);

6. Mokytis relaksacijų.

7. Pasirašyti įveikos strategijos/įveikos kortelę, kurioje nurodyti, kas padeda suvaldyti panikos priepuolį. Tinkamas elgesys ištikus panikos priepuoliui:

      Vaikščiojimas;

      Vandens atsigėrimas;

      Kvėpavimo reguliavimas;

      Tvarkymasis;

      Sportavimas...


Psichologė-psichoterapeutė Vitalija Mikutaitienė



Kodėl moterys nemyli savęs:

 

Atsakyti į klausimą iš kur ateina moterų nemeilė sau arba kodėl vienos moterys myli save, o kitoms tai misija neįmanoma yra sudėtinga, bet psichologai paprastai įvardina tokias pagrindines moterų nemeilės sau priežastis:

1. Patirtis gimtojoje šeimoje. Moterims, kurios augo disfunkcinėse šeimose, matė įtemptus mamos ir tėčio santykius, tarkim kaip mama aukojasi dėl šeimos, vyro ar vaikų, sunku užaugus mylėti save, nes ji neturėjo tinkamo pavyzdžio iš ko mokytis meilės sau. Neretai moterų, kurios nemyli savęs, tėvas turi arba turėjo problemų dėl alkoholio vartojimo, o tai sąlygoja nuolatinę įtampą šeimoje, gyvenimą kasdieniniame neaiškume, svyravime, kur reikia nuslopinti savo jausmus, nepasitikėti artimiausiais žmonėmis ir slėpti šeimynines problemas nuo svetimų žmonių. 

Dar vienas svarbus dalykas, kad jei mama nemyli savęs, ji nepajėgia mylėti ir savo dukters arba bent jau tą meilę išreikšti taip, kad mergaitė jaustųsi pakankamai mylima ir svarbi. Savęs nemylinčios mamos mylėti nesugeba tik dukrų, o sūnus mylėti joms išeina. Būna ir taip, kai šeima augina kelias mergaites ir nuolat jas lygina tarpusavyje, viena būna visada pranašesnė už kitą, tarkim geriau mokosi, gražiau atrodo, yra talentingesnė, mandagesnė ir visokia kokia „esnė“. Mergaitė, kuri yra nuvertinama tą menkumo ir prastumo  jausmą gali nešiotis visą likusį gyvenimą ir priima tai kaip savo likimą ir nepakeičiamą dalyką.

2. Skaudžios patirtys paauglystėje, susijusios su brendimu ir kūno pokyčiais. Net jei mergaitė auga normalioje, psichologiškai sveikoje šeimoje, jos savivertei didžiulį smūgį gali suduoti su brendimu susiję kūno pokyčiai, ypač jei paauglė pradėjo bręsti gerokai anksčiau arba vėliau nei kitos klasiokės. Priimti besikeičiantį savo kūną, moteriškėjančias formas, dėl augimo atsirandantį nerangumą, menstruacijas yra sudėtinga. Ypač jei nėra su kuo pasidalinti savo baimėmis. Paauglystė yra ir patyčių metas, kada bendraamžiai skaudžiai pasijuokia dėl neva netinkamos išvaizdos, drabužių ar elgesio. Sužeidimai patirti paauglystėje atsiliepia tolimesniame moters gyvenime, ji gali ir toliau girdėti skaudinusius žodžius tokius kaip „stora“, „nevykėle“,

3. Nelaiminga pirmoji meilė, kai pasijuokiama, pažeminama. Na laimingų pirmųjų meilių yra tikrai ne daug, tačiau moters savivertei ypatingai pakenkia, kai pirmoji meilė pasijuokia iš jos išvaizdos, pažemina, palieka nieko nepaaiškinęs. Tada moteriai gali užsifiksuoti, kad ji yra neverta meilės.

4. Nesėkmingi dabartiniai santykiai su vyru. Kai moteris kasdien yra nuvertinama ar net menkinama savo antros pusės, meilė sau tiesiog neįmanoma, nes kai tau nuolat kalama į galva, kad tu višta, tai po kurio laiko pradedi tikėti, kad tikrai esi višta.

5. Kultūriškai yra priimtina, kad moteris turi mylėti visus kitus, tik ne save. Mūsų kultūroje yra ar bent jau daugybę metų buvo priimtina, kad moteris turi būti ta nuolanki ir gebanti prisitaikyti prie kitų žmonių poreikių. Tikra moteris pirma turi pasirūpinti visai kitais, o tik paskui, jei lieka laiko, jėgų ir pinigų savimi.

Be to, šiuolaikinė moteris nuolat jaučia aplinkos spaudimą būti tobula: tobula darbuotoja, mama, žmona, draugė, negana to graži ir seksuali. Žiniasklaida nuolat rodo nepasiekiamus moterų idealus, tai matydama moteris dar labiau nuvertina save.

Kiekvienos moters istorija yra unikali, tačiau daugumoje jų galime rasti anksčiau aprašytus momentus. Svarbiausia yra  žinoti, kad nemeilė sau yra tik išmoktas, aplinkinių žmonių įkaltas požiūris, kurį galima pakeisti.

 

Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė


3 svarbiausi poreikiai tarpusavio santykiuose

Žmogus yra sociali būtybė. Jau gimęs kūdikis ieško žmogaus veido, akių kontakto, atskiria mamos balsą. Tam, kad santykiai su kitu žmogumi būtų pozityvūs turime ne tik duoti, bet ir gauti. Bendraudami turime jaustis gerai, bet ir mūsų partneris ar partnerė taipogi neturėtų jaustis išnaudojamas. Psichologai įvardina tris svarbiausius poreikius, kurie turi būti patenkinti santykiuose su antrąja puse.

Saugumo. Tai yra svarbiausias mūsų poreikis. Jei nesijaučiame saugiai su kitu žmogumi negalime nei atsipalaiduoti, nei pilnai atsiskleisti. Pirmiausia tarp partnerių neturėtų būti jokio smurto: nei fizinio, nei finansinio, psichologinio ir seksualinio. Kalbant apie smurtą poroje dažniausiai manoma, kad smurtautojas yra vyras, bet ir moterys neretai smurtauja prieš savo antrąją pusę tik gal tai daro subtiliau. Tarkim: šantažuoja vyrą: „jei tu nepadarysi kaip aš noriu, susirenku daiktus, vaikus ir išeinu, o tu kaip nori...“; įžeidinėja „nieko tu be manęs nesugebi..; naudoja seksualinį spaudimą: „jokio sekso kol tu...“, apstumdo, nes tiki, kad jos vyras niekada nenuskriaus moters ir kt. Tam, kad abu partneriai jaustųsi saugiai reikia susitarti tam tikras bendravimo ir gyvenimo taisykles: kaip elgiamės su pinigais, kaip tvarkome buitį, kaip leidžiame laisvalaikį, kaip atostogaujame. Svarbu aptarti net tokias smulkmenas kaip: ar reikia pranešti, jei vėluoji grįžti iš darbo ar vakarėlio; ar tariamės dėl brangesnių pirkinių ir pan.

Priėmimo. Mums be galo svarbu, kad mus mylėtų tokius, kokie mes esame, kad savo artimiausioje aplinkoje galėtume elgtis natūraliai, be kaukių ir vaidybos, kad priimtų mūsų tiek privalumus, tiek trūkumus, bet svarbu nepamiršti, kad ir mūsų partneris yra unikalus ir visai nenori būti pakeistas pagal mūsų įsivaizduojamą idealo šabloną. Retas kuris iš mūsų geba priimti kitą žmogų, nenorėdamas jo pakoreguoti. Iš kitos pusės, jei mes visiškai nesiderinsime prie savo antros pusės, o norėsime, kad mus mylėtų besąlygiškai, tai ir nebus teisingas kelias, nes visiškai besąlyginė meilė yra įmanoma tik vienu atveju, t.y. mamos meilė kūdikiui, o kai mes suaugame turime ne tik reikalauti meilės ir priėmimo, bet ir šiuos dalykus suteikti.

Pripažinimo. Mes dažniausiai pamirštame užtikrinti savo antrosios pusės pripažinimo poreikį, t.y.: nepagiriame jo už padarytus darbus, nebeįvertiname įdedamo indėlio į santykius. Ne veltui sakoma, kad trys pagrindiniai žodžiai puoselėjant tarpusavio santykius yra: ačiū, atsiprašau ir pagyrimas. Santykiuose savaime suprantamų pareigų ir darbų nėra, todėl reikia padėkoti, kad ir už kasdien pagamintą vakarienę ar išplautus indus, o po vienos neigiamos pastabos partneriui turėtų sekti keturi komplimentui, tik taip bus išsaugomas pozityvus santykis.

Analizuojant tarpusavio santykius su partneriu, labai svarbu įvertinti, ar jūsų esminiai poreikiai yra patenkinti ir ar jūs pasirūpinate savo antros pusės pagrindiniais bendravimo poreikiais. Mes visi esame skirtingi ir nors daugumos mūsų poreikiai yra tie patys, bet juos norime patenkinti skirtingais būdais.

Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė


„Nevykėlės“ etiketė. Testas

Mūsų mintys stipriai įtakoja mūsų emocijas ir elgesį, taip formuodami mūsų gyvenimą. Turimi baziniai įsitikinimai apie save, kitus žmones ir pasaulį mus įtakoja kiekvieną dieną, formuodami mums kylančias mintis. Baziniai įsitikinimai formuojasi pirmaisiais gyvenimo metais ir juos pakeisti yra labai sudėtinga. Pasitikrink, kiek turi  įsitikinimų, kurie palaiko nemeilę sau ir formuoja „nevykėlės“ etiketę.

1.      Jei viską darysiu tobulai, tai mane mylės.

2.      Turiu visiems įtikti.

3.      Jei kitiems prieštarausiu, tai mane atstums.

4.      Turiu labai stengtis, kitaip manęs nemylės.

5.      Kiti yra geresni už mane.

6.      Gyvenime sėkmė aplanko tik išskirtinius žmones.

7.      Niekam negaliu parodyti savo silpnumo.

8.      Niekada nepasieksiu savo idealo.

9.      Kiti nuolat mato mano trūkumus.

10.  Aš nesu pakankamai graži, kad būčiau patraukli kitiems.

11.  Jei neturiu svajonių darbo/vyro/mašinos esu niekam tikusi.

12.  Kad ir ko imčiausi, nieko negaliu atlikti tobulai.

13.  Aš nesu verta laimės ir meilės.

14.  Kiti yra daug laimingesni už mane, jiems viskas gaunasi savaime.

15.  Neverta ir pradėti kažką daryti, nes vis tiek man nepavyks.

16.  Aš turiu visada pasirodyti geresne nei esu iš tikrųjų.

17.  Aš negaliu būti šalia sėkmingų ar gražių žmonių, nes tada dar labiau matosi mano netobulumas.

Jei surinkote 9 ar daugiau teiginių, kurie Jums tinka, tai turite labai daug įsitikinimų apie save, kurie kursto ir palaiko nemeilę sau ir nepasitikėjimą savo jėgomis. Užsiklijuota ar praeityje kitų užklijuota „nevykėlės“ etiketė prie Jūsų stipriai prilipusi ir įtakoja Jūsų tiek kasdieninį gyvenimą, tiek gyvenime keliamus tikslus.

Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė


Komentaras apie vaikų vasaros atostogas. Žurnalas "Prie kavos"


1.Lietuvoje kol kas nėra reglamento, nurodančio nuo kokio amžiaus vaikas gali visai dienai namuose likti vienas. Kokia psichologų nuomonė šiuo klausimu? Kaip tėvai galėtų įsivertinti-ar jų atžala vasaros atsostogų metu  gali visai dienai likti viena ar dar ne laikas?

1. Vienos nuomonės nuo kokio amžiaus vaikas gali likti vienas namuose nėra. Mūsų valstybė tarsi nesudaro sąlygų vienam iš tėvų ilgai būti namuose; ta prasme, kad retais atvejais užtenka vieno dirbančio tėvo, kad kitas galėtų dirbti tik puse dienos, nedirbti mokinių atostogų metu ir būti su vaiku namuose, o samdytis aukle ne visi išgali. Todėl ir susidaro uždaras ratas, kad vaikus tėvai gana anksti palieka vienus namuose, dažniausia vaikui išėjus į pirmą klasę, nes tėvams reikia dirbti, ne visos mokyklos turi prailgintas grupes, o ir šios nebūna pigios. Iki septynerių metų nereikėtų vaikų palikti vienų namuose, nes ne veltui į mokyklą jie išeina tokio amžiaus, nes daugmaž tokiu laiku formuojasi vaiko savarankiškumas ir atsakingumas. Tik reikia nepamirti, kad vaikas nėra lygu vaikui. Vienas septynmetis gali puikiai pasirūpinti savimi, o kitas nesugeba be priminimo pavalgyti ar nusiprausti, todėl viskas priklauso nuo konkretaus vaiko brandos, jo savarankiškumo, atsakingumo. Tėvai geriausiai pažįsta savo vaiką, jį mato kasdien ir žino, ką šis gali ir ko ne, todėl jie geriausiai gali nuspręsti ar gali vaiką palikti vieną namuose. Tėvai turėtų įvertinti ar vaikas gebės užsirakinti duris, jų neatidarinėti niekam, pats kažką pavalgyti, susigalvoti veiklos ir pan. Pradžioje reikėtų pamėginti vaiką palikti valandai ar kelioms ir pastebėti kaip jam sekasi.

 

2. Yra tėvų, kurie neturi galimybės leisti vaikų į stovyklas, senelių kaimuose irgi ne visi beturi. Tėvai nemato nieko blogo, kad jų atažala diena iš dienos leidžia laiką namuose. Svarbu, kad nevargsta prie knygų, miega kiek nori ir nejaučia jokių įtampų. Kaip toks nieko neveikimas veikia mokinuko psichiką? Koks galėtų būti optimalus „nieko neveikimo“ periodas vaikui?

 

2. Nieko neveikimas yra gerai, kai netrunka pernelyg ilgai, tai galėtų būti savaitė ar dvi, o paskui net ir atostogos turi turėti kažkokią struktūrą ir dienotvarkę. Trys mėnesiai nieko neveikimo vaikui yra per daug, nes vaikas išsibalansuoja, gali sutrikti jo miego ir būdravimo režimas, vaikas nuolat bus piktas ir nervingas, o sugrįžti į mokyklą bus be galo sunku. Su vaiku prieš atostogas reikėtų aptarti ką jis norėtų per jas veikti, ką išmokti, sužinoti, pamatyti, patirti ir tada tikslingai poilsiauti.

3. Ką psichologai mano apie vaikų norą vasaros atostogų metu užsidirbti? Kodėl? Nuo kokio amžiaus tėvai ( net ir tie, kurie neturi jokių finansinių problemų) galėtų skatinti vaiką pamąstyti apie galimybę padirbėti?  Kodėl to (ne)reikia daryti?

3. Vaikams užsidirbti pinigėlių yra labai naudinga patirtis, taip jie mokosi savarankiškumo, supranta pinigų vertę, susipažįsta su realiu suaugusiųjų pasauliu, gali lengviau apsispręsti ką norės veikti gyvenime. Gal ir nereikėtų vaikams per visas atostogas dirbti, bet padirbėti pagal savo galimybės mėnesį ar pusantro tikrai nebus blogai. Apie uždarbiavimą galima pradėti galvoti nuo 15-16 metų. Ir vėl gi reikėtų įvertinti vaiko galimybes ir norus.

 

4.  Kaip specialistai įsivaizduoja optimalias 3 mėn. trukmės mokinuko atostogas? ( galbūt yra kažkoks skirstymas-tiek laiko turėtų vaikas per atostogas praleisti ilsėdamasis, tiek bendraudamas su tėvais, draugais, tiek skirti fizinei veiklai, tiek keliaudamas ar pan.?) Galbūt yra skirtingos atostogų rekomendacijos skirtingo amžiaus mokiniams?

 

4. Kažkokių idealių atostogų  scenarijų nėra. Reikia atsižvelgti į vaiko pomėgiu ir šeimos galimybes.  Taip pat per atostogas reikėtų stengtis kuo daugiau būti gryname ore ir judėti, nes šiuolaikiniai vaikai per mokslo metus juda nepaankamai, todėl nukenčia jų sveikata. Idealiu atveju būtų gerai, kad vaikas sudalyvautų kokioje stovykloje, pabūtų prie vandens su tėvais, galėtų bendrauti su kitais vaikais ir tik minimaliai būtų vienas be priežiūros namuose.


Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė


Ar Jūsų vaikas jautruolis? Testas

 

Vieni vaikai yra jautresni už kitus. Mes gimstame su didesniu ar mažesniu neurologiniu jautrumu, kuris įtakoja mūsų santykį su pasauliu. Jautrumas aplinkai, kitiems žmonėms yra dievo dovana, tačiau tokiems vaikams yra sunku gyventi, susitvarkyti su savo emocijomis, nerimu ir mintomis, todėl tiek tėvai, tiek pedagogai turėtų padėti tokiam vaikui užaugti, nesužlugdant vaiko talento.

Skaitykite žemiau esančius teiginius ir pasižymėkite kiek iš jų tinka Jūsų vaikui.

 

1.     Vaikas labai išrankus maistui, valgo tik tam tikrus produktus ar patiekalus arba labai svarbu, kad maistas atrodytų gražiai;

2.     Jei vaikui nepavyksta pirmauti,  laimėti žaidimo arba veikla vyksta ne taip, kaip jis norėtų,  vaiką gali užplūsti pykčio banga;

3.     Vaikas labai išgyvena dėl to ar jį priims bendraamžiai, ar draugai jį mėgs, ar norės su juo žaisti;

4.     Vaikui dažnai pasitaiko nepaaiškinamų fizinių skausmų (pilvo, galvos, širdies skausmai ir pan.);

5.     Vaikas labai jautriai reaguoja į nesėkmes, kai kažko nepavyksta atlikti, numeta pradėtą darbą ir jam labai sunku sugrįžti jį pabaigti;

6.     Vaikas gali sapnuoti košmarus, prastai miegoti naktį, prašytis pas tėvus į lovą be paaiškinamos priežasties;

7.     Vaikas apskritai turi labai daug emocijų ir jas ekspresyviai reiškia arba priešingai nepasakoja niekam apie savo jausmus, yra užsisklendęs ir tylus;

8.     Pas vaiką gali reikštis tikai (nevalingi raumenų trūkčiojimai);

9.     Vaikui (vyresniam nei3 metai) labai sunku atsiskirti nuo mamos;

10.    Vaikas dėl savo baimės atsisako jam malonios veiklos (pvz.: vaikas bijo šunų, išgirdęs laume lojantį šunį, atsisako eiti į žaidimų aikštelę);

11.  Vaikas dėl nerimo gali nekalbėti (nors kalbėti moka ir supranta, kas jam yra sakoma) su suaugusiais žmonėmis (darželio auklėtojomis arba mokytojais);

12. Vaikas dažnai verkia, visada pastebi ir akcentuoja neigiamus dalykus;

13. Vaikas perdėtai jautriai reaguoja į pastabas ar kritiką, gali apsiverkti, susigūžti arba priešingai pradėti siautėti;

14.  Vaikas linkęs kramtyti nagus, pešioti ar sukti plaukus, griežti dantimis ir pan.;

15. Tai meniškas vaikas, kuris mėgsta fantazuoti, piešti, rašyti ar kitaip išreikšti savo vidinį pasaulį.

 

Jei savo vaikui pritaikėte 7 ir daugiau teiginių, tikėtina, kad Jūsų vaikas yra jautresnis nei jo bendraamžiai ir jam yra sunkiau susidoroti su gyvenime iškylančiais sunkumais. Jis viską išgyvena stipriau.

Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė

 

Ką reiškia mylėti save 

Dažnai moterys supranta, kad save myli per mažai, kad per mažai skiria sau laiko ir dėmesio, kad save išdalina aplinkiniams, bet net neįsivaizduoja, kaip ta meilė sau atrodo. Meilės sau neretai yra sumaišoma tik su pirkiniais sau (nusipirk naują suknelę ir problemų neliks) arba savęs lepinimu (labai save myliu, todėl valgau pyragaičius kasdien ir nesportuoju. Per daug save myliu, kad versčiau save daryti nemalonius dalykus) arba egoizmu (neatsižvelgiu į kitų žmonių poreikius ar prašymus, nes svarbiausia esu aš pati, o kiti prisitaikys).

Norint labiau mylėti save, pirmiausia reikia įsisąmoninti, kad „mylėti: yra veiksmažodis ir mes turime daryti tam tikrus dalykus sau ir dėl savęs. Gal padėtų toks įsivaizdavimas: jei aš būčiau savo pačios vaikas, kaip su savimi elgčiausi. Ar įžeidinėčiau savo pačios vaiką, kaltinčiau dėl praeities klaidų, maitinčiau nesveiku maistu, versčiau bendrauti su bjauriais žmonėmis. rūpintis savimi.

Taigi norint save mylėti labiau pirmiausia reikia:

  • Pasirūpinti savimi (laiku pavalgyti, pakankamai išsimiegoti ir pan.);
  • Apginti save/savo poreikius;
  • Teigiamai su savimi kalbėtis;
  • Priimti save tokią, kokią esu;
  • Užtikrinti savo saugumą (vairuoti saugiai, sveikai maitintis, tikrintis sveikatą);
  • Atleisti sau už padarytas klaidas;
  • Pagirti save;
  • Gerbti savo kūną;
  • Nelepinti savęs, jei tai kenkia;
  • Nereikalauti meilės iš kitų;
  • Skirti laiko savo pomėgiams;
  • Skirti pinigų savo interesams;

Sąrašą būtų galima tęsti be galo. Svarbiausia jaustis ramiai savame kūne, su savo mintimis ir emocijomis bei elgtis sau palankiausiu būdu.

Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė 

Daugiau apie meilę sau: 7 audioseminarų ciklas moterims, kurios nori mylėti SAVE labiau

http://www.psichologijoscentras.lt/naujienos



13 mitų apie kūdikius ir vaikus. Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė

1. Kiekviena gera mama pamilsta savo kūdikį vos jam gimus, nes taip veikia motinystės instinktas.

Tai vienas labiausiai paplitusių mitų, kuris jaunoms mamoms sukelia kaltės ir gėdos jausmus. Vienos mamos teigia, kad savo vaiką pamilsta jau tada, kai suižino, kad laukiasi, o kitoms meilė vaikui atsiranda tik po kurio laiko nuo kūdikio gimimo. Net ir labai lauktas kūdikis gali moteriai sukelti pačių įvairiausių jausmų: baimę, liūdesį, bejėgiškumą ar pyktį. Vaiko gimimas yra ne tik džiaugsmas ir laimė, bet ir nemažai iššūkių, apverčiančių moters gyvenimą. Daugumai moterų reikia laiko tam, kad prisitaikytų prie pokyčių gyvenime ir pamiltų savo vaiką.

2. Visi kūdikiai turi laikytis griežto dienos ritmo – tuo pat metu valgyti, miegoti, eiti į lauką ir pan.

Visi kūdikiai yra skirtingi, vieni lengvai prisitaiko prie griežto dienos režimo, o kiti kasdien gyvena pagal skirtingą dienotvarkę. Aišku tėvams daug lengviau auginti kūdikį, jei jis turi aiškią dienotvarkę, tačiau nereikia kūdikio per prievartą mėginti įspausti į tėvams patogų ritmą ar jaudintis jei vaiko negyvena pagal griežtą grafiką.  

3. Per ilgas žindymas psichologiškai kenksmingas vaikui.

Pasaulinė sveikatos organizacija rekomenduoja vaiką žindyti iki trejų metų. Daugybe tyrimų įrodo žindymo naudą vaikui. Kaip tik per greitas vaiko žindymo nutraukimas gali sukelti psichologinių sunkumų vaikui. Kiekviena mama ir vaikas yra skirtingi ir kiekvienu atveju mama žino geriausiai, ko reikia jai ir jos vaikui.

4.  Net kūdikiams reikia lavinamųjų žaislų.

Kūdikiams reikia mamos rūpesčio ir meilės. Žaislai kūdikiams nėra būtini. Neretai vaikai labiau domisi namų apyvokos daiktais: šaukštais, puodais, telefonais, o ne jiems skirtais žaislais. Būna ir taip, kad vaikai ilgiau žaidžia su žaislų dėžėmis, o ne pačiais žaislais. Dažnai tėvai tikisi, kad pripirks kūdikiui ar vaikui žaislų ir turės daugiau laisvo laiko ir ramybės, bet tik retas vaikas ilgai domisi vienu žaislu ar savarankiškai „lavinasi“ žaislų pagalba.

5. Kūdikių nešiojimas ir supimas juos išlepina.

Kūdikius nešioti ir supti yra būtina. Vaikų namuose, kur kūdikių nėra galimybės ilgai nešioti ir supti, vaikai prieš miegą patys linguojasi, tai padeda jiems nusiraminti. Pirmaisiais vaiko gyvenimo metais reikia tenkinti visus pagrindinius kūdikio poreikius, nes formuojasi bazinis žmogaus saugumo jausmas. Išlepinti kūdikio nešiojimu ir supimu neįmanoma.

6. Kūdikiams naudinga lankyti įvairias pamokėles.

Kūdikių lavinimo pamokėlės naudingesnės yra jų mamoms nei patiems kūdikiams. Mamos tokiose pamokėlėse pabendrauja, atitrūksta nuo buities, o kūdikiams smagu, jei smagu jų mamoms. Kūdikių lavinti iki metų kažkaip specialiai nereikia, užtenka būti su vaiku, žaisti su juo, kalbėti, reaguoti į jo poreikius ir emocijas, t.y. jei verkia nuraminti, jei juokiasi juoktis kartu, jei nori valgyti pamaitinti. Viskas kaip ir paprasta, bet tuo pačiu ir sudėtinga, nes pirmus vaiko gyvenimo metus reikia stengtis tenkinti visus kūdikio poreikius.

7. Neverta kreipti dėmesio, jei 2 m. vaikas dar nieko nekalba

Dviejų metų vaikas turėtų tarti paprastus žodelius, mėginti juos jungti į dviejų žodžių sakinius, tačiau vaikų raidos tempas yra skirtingas. Jei dviejų metų vaikas visiškai netaria jokių žodžių, tada reikia apsitarti su specialistais: logopedu ar pediatru.

8. Negalima vaikų per daug girti ir elgtis pernelyg švelniai, nes gali išlepti.

Vaikus išlepiname ne tada, kai juos giriame ar elgiamės švelniai, o tada kai už vaikus darome tuos darbus, kuriuos vaikas gali atlikti pats arba tada, kai tenkiname visas vaiko užgaidas. Vaikams yra būtinas mūsų dėmesys ir švelnumas.

9. Vaikų auklėjimo pagrindas yra įvairios bausmės.

Vaikų auklėjimo pagrindas yra tinkamas tėvų pavyzdys, meilė, pagarba, dėmesys. Tik tada galima kalbėti apie vaiko paskatinimo ir drausminimo priemones. Vien tik bausmės tikrai nepadės auklėti vaiko, o sutraumuos jį kaip asmenybę.

10. Gauti į kailį vaikams tik į naudą.

Tai labai senas ir gajus mitas, kaip dar sako „Niekas neužaugo be beržinės košės“, „Jei vaikas ožiuojasi, jam reikia trenkti su rykštele“ ir pan. Auklėti vaiką diržu yra paprasta, nes aiški bausmė, nereikia su vaiku kalbėti, jam aiškinti, tėvai gali išlieti savo neigiamas emocijas, tačiau vaikui fizinės bausmės yra tik žalingos. Jos mokina bijoti suaugusių žmonių, parodo, kad pasaulis yra nesaugi vieta gyventi.

11. Vaikus būtina nuolat girti.

Vaikų nuolat girti nereikia. Kaip kritikuojame vaiką už konkrečius nusižengimus tai ir girti vaiką reikia už konkrečius dalykus. Abstraktūs pagyrimai tokie kaip „šaunuolis“ nepakelia vaiko savivertės ir neparodo ką vaikas daro gerai ir kaip jis gali tobulėti. Pedagogai dažnai pastebi, kad dabartinė vaikų karta yra tarsi „sudievinti“ ar „pergirti“, jiems nėra svarbu pasiekti rezultato, nes vis tiek jie yra “šaunuoliai“. Aš nesakau, kad vaikų nereikia girti, tai daryti reikia, bet pagalvokite už ką ir kaip tai darote.

12. Vaikams būtina turėti brolį ar sesę, nes visi vienturčiai – sugadinti.

Jei vaikas yra vienturtis dar nereiškia, kad jis yra sugadintas. Daug kas priklauso nuo to, kaip tėvai augina vaiką. Išlepinti galima auginant ir keturis vaikus, o vienturtį galima auginti atsakingu ir savarankišku žmogumi, kuris geba dalintis, pvz.: kol auginime tik vieną sūnų, saldainius, dalindavome į tris dalis: vaikui, mamai ir tėčiui. Sūnus neturėjo jokių problemų dėl dalinimosi.

13. Vaikams reikėtų drausti šiuolaikines technologijas – naudotis kompiuteriu, mobiliuoju telefonu, žaisti kompiuterinius žaidimus ir pan.

Mes gyvename pilnai kompiuterizuotame pasaulyje ir nuo technologijų niekur nepabėgsime. Vaikui reikia leisti naudotis šiuolaikinėmis technologijomis, tik svarbu riboti laiką ir atkreipti dėmesį, ką vaikas veikia su kompiuteriu ar telefonu.

Publikuota žurnale „Prie kavos“


Ar tavęs negraužia tavo paties nerimas?

Viskas slypi mūsų galvose. Galime būti savo geriausi draugai arba didžiausi priešai. Nerimas atlieka apsauginę mūsų organizmo funkciją. Jis kaip aliarmo sistema praneša mums, kada reikia ypatingai susikaupti, mobilizuoti savo pajėgas bėgti arba pulti. Tačiau pas kai kuriuos žmones ši aliarmo sistema veikia pernelyg jautriu režimu ir yra įjungta beveik visą laiką. Be to, pats žmogus palaiko savo aukštą nerimo lygį, nes galvoja, kad tik nuolatinis nerimavimas padeda išgyventi. Tokiems žmonėms yra sunku gyventi patiems su savimi ir savo mintimis. Pažiūrėk, kuriems teiginiams pritartum tu:

1.      Nerimavimas padeda apsisaugoti nuo nelaimių;

2.      Nežinomybė yra pavojinga;

3.      Aš turiu viską kontroliuoti;

4.      Jei atsipalaiduosiu įvyks nelaimė;

5.      Visada turiu būti pasiruošęs blogiausiam scenarijui;

6.      Darbe ir gyvenime svarbiausia numatyti visas galimas nesėkmes;

7.      Pasaulis yra nesaugi vieta gyventi;

8.      Situacijose, kurių negali kontroliuoti, aš jaučiuosi bejėgis;

9.      Gyvenime svarbiausia yra saugotis pavojų;

10.  Jei įvyks kažkas blogo, aš neištversiu;

11.  Aš esu labai jautrus žmogus;

12.  Mano galvoje dažnai sukasi įvairių katastrofų vaizdai;

13.  Įtampa padeda susikaupti ir pasiekti geriausio rezultato;

14.  Aš nesuprantu, kaip kiti žmonės gali būti tokie nerūpestingi ir atsipalaidavę;

15.  Dažnai vakarais nuo įtampos man skauda raumenis.

Jei iš aukščiau išvardintų teiginių prisitaikei sau bent 3-4 teiginius reikėtų rimtai pagalvoti apie savo įsitikinimus, jų keitimą ir nerimo savo gyvenime mažinimą, nes per stiprus ir ilgas nerimavimas trukdo  džiaugtis gyvenimu, bendrauti, dirbti ir net miegoti.

Psichologė psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė


Testas „Ar esi emocinis valgytojas/a?“

 Pagalvok apie savo valgymo įpročius ir atsakyk į klausimus.

 Pagalvok ir prisimink, ką tau reiškia žodis ALKIS?  a) Galima šiek tiek palaukti, kad pasiruoštum ar pasiimtum tinkamo sau maisto. b) Pajunti begalinį norą suvalgyti kažką kuo greičiau ir nesvarbu ką.

  1. Valgymo metu tu: a) susitelki ir kreipi dėmesį į tai, ką valgai. b) valgai daug negalvodamas/a ką ir kaip valgai.
  2. Ar valgai, kai esi nusiminęs/-usi, nelaiminga/as ar jauti panašius jausmus į “tuštumą”? a) ne; b) taip.
  3.  Kaip atsiranda alkio jausmas? a) didėja palaipsniui b) staiga.
  4. Ar valgai, kai esi stresinėse situacijose a) ne; b) taip.
  5.  Dažnai jaučiu kaltę, kad persivalgau a) ne b) taip.
  6. Būna, kad persivalgiusi pasijuntu blogai ir valgau dar, kad nusiraminčiau. a) ne; b) taip.
  7. Ar mėgsti valgyti greitai? a) ne b) taip;
  8. Augai šeimoje, kurioje buvo tikima, „kas greitai valgo, tas pirmas ir prie darbo“. a) ne; b) taip.
  9.  Kai pasijunti alkana/as – kokį maistą renkiesi? a) tinka, bet kuris mėgstamas produktas. B )norisi konkretaus produkto, kuriuo tikiesi save palepinti.
  10. Esu įpratęs/usi save paguosti ir pralinksminti šokoladu, ledais ar skaniu pyragėliu. a)ne; b) taip.
  11. Pietūs tau asocijuojasi su valgymu ir bendravimu, kas užtrunka 45-60 min. a) taip; b) ne.
  12. Valgau iš nuobodulio ar tada kai neturiu ką veikti. a) ne; b) taip.

 

Suskaičiuok kiek pažymėjai B atsakymų?

 

Jei pažymėjai 8-13 esi emocinis valgytojas/a, kuris savo emocines problemas sprendžia maistu. Prieš valgant reiktų paklausti savęs ar aš noriu valgyti ar tai tik emocijos. Privalu mokytis geriau pažinti savo kūną, anksčiau pastebėti alkio jausmą ir mokytis įvertinti sotumo jausma. Labai būtų naudinga praktikuoti mindfulnes technikas.

Jei pažymėjai 3-7, kartais pasiduodi emocijoms ir maistas tampa guodėju. Reiktų mokytis spręsti emocines problemas kitokiais būdais. Pvz.: sportas, relaksacijos ar meditacijos. Esi teisingam kelyje, turi valgymo gerų įpročių.

0-2 sveikinam, Jūs sugebate atskirti savo emocijas nuo valgymo. Valgote dažniausiai tik tada, kada norite ir renkatės sveiką maistą.

  

Emociniams valgytojams būdinga valgyti tada, kada skauda širdį, liūdna, linksma ar nuobodu. Jie švenčia valgydami ir liūdi valgydami. Labai dažnai emocinio valgymo tradicija dar susiformuoja šeimoje, kur liūdinčiam vaikui, kišamas į burną saldainis ir sakoma, kad „Cit neverk“. O kai yra linksma proga irgi einame atšvęsti ir valgome tortus, pyragaičius ar ledus. Ir tada atsiranda įprotis, nejausti savo kūno, valgyti pagal emocijas. Tada tampa labai sunku suprasti, kada ateina alkis.  Natūraliai alkis turi kelias stadijas – nestiprus alkis vidutinis ir labai stiprus, kai jau sakome „žarna žarną rija“. Emocinis valgytojas geba atpažinti tik paskutiniąją stadiją. Kada jau nebėra laiko gamintis sveiko maisto ir griebiamės užkandžių. O kai valgome būdami labai alkani ir skubame valgyti, nepastebime, kada persivalgome. O persivalgęs emocinis valgytojas ima jausti stiprią kaltę, gėdą. O pajutęs blogus jausmus guodžia save skaniausiais desertais, tikėdamas, kad pasijus geriau ir taip ratas sukasi.  Tą ratą galima nutraukti, mokantis dėmesingo valgymo ir stengiantis atpažinti savo tikruosius kūno poreikius. Taip pat reiktų mokytis emocijų atpažinimo ir kitų nusiraminimo būdų.

Skanaus J

 

Psichologė-psichoterapeutė Vitalija Mikutaitienė

  


Alfa kartos vaikai

Vaikai gimę po 2010 metų yra įvardijami kaip alfa kartos vaikai. Tai pirmoji karta, kurios visi atstovai yra gimę ar gims 21-ajame amžiuje. Alfa pavadinimas tarsi simbolizuoja naujos eros pradžią. Kiekvieną savaitę visame pasaulyje gimsta daugiau nei 2,5 mln. alfa kartos vaikų. Kai šios kartos visi atstovai bus gimę (2025) tikėtina, jų bus beveik du milijardai. Pasvarstymai apie alfa kartos atstovus yra daugiau teoretiniai, parodantys galimas tendencijas. Trumpai apžvelkime, kas yra ta alfa karta ir kokia ateitis jai prognozuojama:

·         Jie yra labiausiai materialiai aprūpinta karta, nes dažniausiai juos gimdo vyresni tėvai, kurie jau turi materialinį pagrindą, jie auga mažesnėse šeimose. Tikėtina, kad paaugę jie bus materislaistai.

·         Tai nekantrūs vaikai, norintys iš karto patenkinti savo poreikius. Labiausiai iš visų kartų reikalaujantys pagarbos sau ir siekiantys būti visur geriausi.

·         Tai bus pilnai technologiškai raštinga karta, nes jau dabar žaidžia su elektroniniais žaislais. Technologijų įsigalėjimas turi ir kitą pusę  - alfa kartos atstovai mažiau bendraus tiesiogiai, trumpiau išlaikys dėmesį ties vienu darbu, jiems bus kebliau  taisyklingai rašyti

·         Alfa kartos atstovai turės prieigą prie daugiau informacijos nei bet kuri kita karta iki šiol. Šiai dienai tai labiausiai lavinami vaikai. Jau ikimokyklinio amžiaus vaikams pradeda rūpėti tokie užsiėmimai, kurie prieš kelis metus buvo įdomūs gerokai vyresniems vaikams.

·         Tikėtina, kad bus priklausomi nuo ekranų. Jie neįsivaizduos kitokio bendravimo ar verslo. Jau dabar jie internete žaidžiantys ir filmukus žiūrintys dažniau, nei skaitantys knygas.

·         Bendravimas socialiniuose tinkluose alfa kartai bus svarbesnis už „gyvą“ bendravimą.

·         Bus vienišių karta, nes ilgas bendravimas socialiniuose tinkluose, priklausomybė nuo kompiuterių įtakoja žmogaus vienišumo jausmą, sumažėjusį pasitenkinimą gyvenimų. Žmogus jaučiasi tarsi izoliuotas nuo pasaulio.

·         Tai prasmės ieškotojai, mokantys jiems bus svarbu tyrinėti ir išmėginti. Mokytojas jiems reikalingas kaip pagalbininkas, o ne nurodynėtojas. Svarbu lavinant alfa kartos atstovus ne komanduoti, o bendradarbiauti.

·         Alfa kartos atstovai kaip ir Z kartos yra multiatlikėjai, jiems nesunku vienu metu daryti kelis darbus. Jiems daug sunkiau ilgai susitelkti ties viena veikla.

·         Tai emociškai jautresni ir uždaresni vaikai, todėl svarbu daug dėmesio skirti jų bendravimo įgūdžių ugdymui


Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė


Vaikas meluoja. Kaip reaguoti? Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė

Vaikas pradeda meluoti tada, kai verkia tam, kad tėvai patenkintų jo kaprizus. Ir verkia tik tada kai juos mato tėvai, o kai nemato – neverkia. Vaikas sugeba verkti, o tada pramerkti vieną akį ir stebėti ar kažkas jį mato ir kaip reaguoja į jo ašaras. Geriausi melagiai yra vaikai 7-8 metų. Tuo amžiaus tarpsniu vaikams atrodo, kad tik jie vieni geba mąstyti, o visi kiti to daryti negeba. Septynmečiai gali sukurti kelias melo versijas, apgalvoja galimus atsakymus į klausimus ir mėgaujasi savo sugebėjimu „apsukti suaugusį“.

Vaikų melo rūšys:


1.      Fantazavimas. Vaikai iki 5-6 metų linkę fantazuoti. Vienų vaikų fantazija labiau laki, o kitų mažiau. Vaikas gali sufantazuoti neįtikėtinų dalykų ir pats tikėti, kad tai yra tiesa. Vaikas taip daro nepiktybiškai, jam iš tikro atrodo taip, kaip jis pasakoja. Be to, kaip vaikų paklausite, tokį atsakymą ir gausite, pvz.: jei klausite vaiko ar tave skriaudžia darželyje, greičiausiai jis atsakys „taip“, jei paklausite ar tavęs neskriaudžia darželyje, jis atsakys „ne“.

2.      Tyrinėtojo melas – vaikai bando išsisukti, kai sulaužoma taisyklė. Tai pirmas žingsnis į savarankiškumą.

3.      Tikslingas veiksmas – siekiama nuslėpti  konkretų nusižengimą. Vaikas gali tikslingai meluoti, nes bijo suaugusio žmogaus reakcijos, gal būt tėvai taiko per griežtas bausmes, vaikas bijo būti nubaustas. Toks melas dažniausiai kyla iš vaiko baimės.

4.      Pasigyrimas. Vaikams kaip ir suaugusiems norisi būti geresnis nei yra iš tikrųjų ir kartais jie girdamiesi prisimeluoja. Tai nėra piktybinis melas, tiesiog vaikui norėjosi būti šauniam. Toks melas dažniausiai kyla iš vaiko žemos savivertės.

Tėvai supratę, kad jų vaikas meluoja dažnai pasimeta, pasijaučia prastais tėvais, juos kamuoja gėda ar pyktis dėl vaiko netinkamo elgesio. Pirmiausia tėvai susidūrę su vaiko melu turėtų nusiraminti, nes bandymai meluoti yra natūrali vaiko raidos dalis bei apsidžiaugti, nes nemeluoja tie vaikai, kurių raida sutrukusi. Tolimesni tėvelių žingsniai:

·         Neterorizuokite vaiko, t.y.: konstatuokite melo faktą, o ne verskite prisipažinti. Svarbu išlaikyti gerą santykį su vaiku;

·         Naudokite pozityvią diskusiją. Paaiškinkite, kodėl meluoti yra blogai, kad melas yra visada išaiškinamas ir jei vaikas sakys jums tiesą, tada Jūs jo nebausite, o stengsitės suprasti ir padėti;

·         Supraskite melo priežastį. Išsiaiškinkite, kodėl vaikas pamelavo, gal jis bijo bausmės ar tiesiog laki fantazija  padarė savo.

·         Rodykite tinkamą pavyzdį. Nemeluokite vaikui ir nemokykite jo tai daryti, pvz.: „Nesakykime tėveliui, kiek kainavo šitie batai“.




 Vaikas kandžiojasi. Ką daryti? Psichologė Gintarė Jurkevičienė

Vaikai paprastai kandžiojasi iki dviejų ar dviejų su puse metų. Vaikai gali kandžiotis dėl kelių priežasčių: kai dygsta dantys, jiems niežti ir kąsdami kasosi; pasaulį vaikai pirmiausia pažįsta per burną, todėl kandimas irgi yra bandymas tyrinėti; vaikai, kąsdami komunikuoja – išreiškia savo nepasitenkinimą, kažkokį norą, nes kalbėti aiškiai dar gali nemokėti. Vaiko kandžiojimas gali nesiliauti, jei jis kąsdamas pasiekia savo tikslų, pvz.: atkreipia mamos dėmesį ar iš kito vaiko atima žaislą.

Pirmiausia ko nedaryti, kai vaikas kanda:

·         Neignoruoti. Ignoruojamos elgesio problemos savaime nesibaigia.

·         Nesijuokti. Juoką vaikas gali suprasti kaip kandžiojimosi palaikymą. Jei mama ar tėtis juokiasi, vadinasi aš smagiai  padariau.

·         Nepalaikyti tokio elgesio. Nesidžiaugti, kad Jūsų vaikas toks mažas, o moka už save pakovoti arba vaikui įkandus jį sudrausminti, o ne duoti norimą daiktą ar malonų dėmesį.

·         Nekąsti atgal. Smurtas gimdo smurtą. Pirmiausia mes auklėjame vaiką savo pavyzdžiu, o kandimas atgal yra netinkamas pavyzdys..

·         Neliepti vaikui įsikąsti sau. Stiprios emocijos apimtas vaikas gali nepajusti skausmo ir įsikąsti pernelyg skaudžiai.

Ką galima daryti:

·         Rimtu veidu (tai reiškia, kad nė lūpų kampeliu nesišypsome) pasakome, kad “Skauda. Mes nesikandžiojame!”. Iš pradžių vaikas nesupras, ką čia jam pasakėte, bet supras bent jau veido išraišką ir balso intonaciją;

·         Vaikas turi sulaukti neigiamos pasekmės. Vaikas kandžiojasi – turi palikti žaidimų aikštelę, nebežiūrėti filmuko ar nebežaisti su kitais vaikais.

·         Padeda, jei vaikas gauna “kanduką” – kažką, ką galėtų kandžioti (pvz.: pykčio apyrankę, mažą pagalvėlę);

·         Reikia atidžiai stebėti vaiką ir pamačius, kad jis nori kąsti – perspėti, kad gali kąsti obuolį, morką, bet ne kitam žmogui.

·         Lavinti vaiko kalbą. Paprastai kandžiojasi tie vaikai, kurie nemoka žodžiais išsakyti savo norų.


Vaiko adaptacija darželyje ir mokykloje. Psichologė Gintarė Jurkevičienė



1. Kodėl svarbu tinkamai paruošti vaiką mokyklos ar vaikų darželio lankymui? Kada ir kaip tai daryti?

 1. Vaiko pasiruošimas mokyklai prasideda nuo paruošiamųjų pamokėlių, kurios priklausomai nuo mokyklos vyksta dar vasarą. Jų metu vaikas susipažįsta su būsima mokytoja, klasės draugais, klase ir būsima aplinka, todėl rugsėjo pirmą jau jam būna ramiau. Taip pat pasiruošimas yra mokyklinės uniformos, kuprinės ir kirų reikalingų priemonių įsigijimas. Naudinga su vaiku tėvams pasidalinti savo prisiminimais apie pirmąją dieną mokykloje. Svarbu vaiko negąsdinti, nesakyti, kad jau baigėsi jo katino dienos, neperduoti savo baimių ir nerimo. Vaikui girdint apie būsimą mokyklą ir mokytoją reikėtų atsiliepti tik teigiamai. Darželiui vaiką paruošti yra sunkiau, nes vaiko amžius ir patirtis neleidžia dar vaikui visko suprasti. Be to, kiekvienas žmogus situacijas išgyvena skirtingai ir tėvai negali visiškai tiksliai ir teisingai paaiškinti vaikui, ką reiškia lankyti darželį. Svarbu pradžioje vaikui tik aprodyti darželio teritoriją, parodyti būsimą auklėtoją, galbūt trumpam užsukti į darželio ar grupės patalpas. Pirmomis dienomis vaiką reikėtų palikti tik kelioms valandos. Visada paaiškinti, kad išeinate ir pasakykite kada grįšite. Vaiko adaptacija darželyje ir mokykloje užtrunka nuo kelių dienų iki pusės metų. Reikėtų stebėti vaiką ir prireikus suteikti emocinę paramą.

 

2. Su kokiais išgyvenimais, vidinėmis dvejonėmis susiduria vaikas vykstant šiems pokyčiams gyvenime?

 2. Vaikas pradedantis lankyti mokyklą išgyvena dvejopus jausmus; jam smalsu ir įdomu, kas jo laukia, paprastai septynerių metų vaikai nori mokytis, todėl jį domina ir pažinimo veikla klasėje. Jam jau norisi bendrauti su bendraamžiais. Dažniausiai vaikai laukia pertraukų, kad galėtų laisvai pažaisti ir paplepėti. Taip pat pirmokėliui smagu tapti labiau savarankišku, didesniam: nebereikia miegoti pietų miego, valgyti reikia eiti į kitą patalpą arba net pats gali nusipirkti bandelę. Tačiau iš kitos pusės vaikui neramu ir nesaugu. Kaip ir bet kuriam suaugusiam žmogui pradėjus dirbti naujam darbe, nes nepažįsti kolegų, nežinai galiojančių taisyklių ir pan. Darželinukui adaptuotis yra sunkiau, ypač jei jis visą laiką būdavo su mama. Toks vaikas jaučia pačius įvairiausius jausmus: baimę, kad jo neateis pasiimti, pykti ant tėvų, kad jį paliko, liūdesį, nes mamos nėra šalia bei norą apžiūrėti naujus žaislus. Taipogi darželinuko jausmai labai priklauso nuo mamos jausmų ir nusiteikimo, jei mama ramia širdimi palieka vaiką ir yra užtikrinta, kad vaikui darželis yra naudingas ir reikalingas, toks vaikas jaučiasi ramiau, o jei mama labai jaudinasi, ašaroja, palikdama vaiką grupėje, tai vaikas jaučia jos nerimą ir pats tampa nervingesnis.

 

3. Kokie požymiai rodo, kad adaptacija vaikui nėra lengva? Kaip jam padėti prisitaikyti?

 3. Normalu, kad vaikas po kelių savaičių darželyje ar mokykloje išreiškia nenorą eiti į ugdymo įstaigą. Namie visada saugiau ir ramiau. Pradinis entuziazmas išblėsta ir lieka supratimas apie kasdienes pareigas darželyje ar mokykloje. Reikėtų adaptacijos metu atidžiau stebėti vaiką, jo emocijų ir elgesio pokyčius, jo miegą ir valgymą, fizinę sveikatą. Labai dažnai vaikas iš streso prasideda galvos ar pilvo skausmai, pakyla temperatūra, vaikas gali pradėti vemti ar viduriuoti, atsirasti tikų. Svarbu, kad tėvai nespaustų vaiko kuo geriau mokytis ar kuo greičiau susirasti draugų darželyje. Vaikas negali nuolat būti laimingas ir linksmas, reikia leisti vaikui ir paliūdėti ir papykti. Sukurkite namuose saugią atmosferą, kad vaikas pats norėtų pasipasakoti apie iškylančias problemas, nes dažnas paklaustas vaikas kaip sekasi mokykloje ar darželyje atsako – gerai, nors kūno kalba signalizuoja ką kitą. Nebijokite mokytojos ar auklėtojos paklausti kaip sekasi vaikui adaptuotis, nes gali būti, kad vaikas vienaip elgiasi prie mamos ar tėčio, o likęs vienas nusiramina ir eina žaisti ar bendrauti su kitais vaikais.

 

4. Kaip atsisveikinti su vaiku darželyje (ar net pirmokėliu), jei jis apsipila ašaromis ir sako norintis tik namo?

 4. Atsisveikinimas turėtų būti trumpas, nes kuo ilgiau trypčiosite, tuo vaikui bus liūdniau. Labai gerai yra turėti sutartą visada tą patį atsisveikinimą, pvz.: apsikabinimą ir pabučiavimą. Niekada nepalikite vaiko, nepranešę, kad išeinate. Pasakykite vaikui kada ateisite jo pasiimti, nusišypsokite ir palinkėkite geros dienos. Galite įdėti vaikui kažkokį saugumą užtikrinantį daiktą, kad jis jaustųsi ramiau arba skanėstą, kad galėtų pasidalinti su kitais vaikais. Aišku jei, tai leidžia įstaigos taisyklės. Svarbu tėveliams patiems neapsiašaroti ir neperduoti savo jaudulio vaikui. Pasitikėkite savo vaiku, atėjo metas jam pačiam tvarkytis su savo gyvenimo iššūkiais.

 

5. Ar po vasaros, ar kitų atostogų taip pat reikia prisitaikyti prie ugdymo įstaigų iš naujo? Kada pasiruošti (anksčiau keltis, anksčiau gultis ir pan.)?

 5. Po ilgų atostogų vaikai būna išsibalansavę ir išsimušę iš ritmo, bet paprastai per kelias savaitėles įsivažiuoja. Suaugusiam po ilgesnių atostogų sunku yra grįžti į darbą, tai ir vaikams reikia laiko sugrįžti į mokslo metų vėžes. Per atostogas reikia atostogauti, o negalvoti apie būsimus darbus ar jiems ruoštis. Juolab, kad tėvai vaiko dienotvarke turėtų rūpintis ir per atostogas, kad vaikas nemiegotų iki pietų ir nenaktinėtų. Pradedančiam darželinukui svarbu pasimokyti užmigti be čiulptuko, gamtinius reikalus atlikti ant puoduko, išmokti gerti iš puodelio ir pačiam pavalgyti. Savarankiškesniam vaikui bus lengviau adaptuotis darželyje. 


Vaikų stresas. Psichologė Gintarė Jurkevičienė

1. Ar stresas nėra tik suaugusiems būdinga problema?

1. Stresas, nerimas ir įtampa nėra tik suaugusių žmonių problema. Nors tėvai dažnai linkę galvoti, kad jų vaikai problemų neturi ir nėra ko jiems stresuoti. Įsitempę, nerimaujantys tėvai savo emocijas perduoda vaikams. Dar kiekvienas vaiko raidos etapas kelia tam tikrus iššūkius, kuriuos turi įveikti vaikas. Be to, šiuolaikiniai tėvai iš savo vaikų reikalauja labai daug, kas ir padidina vaikų nerimo lygį.

 

2. Kokio amžiaus ir kokiose situacijose vaikai dažniausiai patiria stresą?

2. Vaikai stresui yra mažiau atsparūs nei suaugę žmonės. Jų turima gyvenimiška patirtis ir problemų sprendimo įgūdžiai nėra pakankami susidoroti su dideliu ar užsitęsusiu stresu. Stresas yra bet koks gyvenimiškas įvykis, kuris žmogaus suprantas kaip grėsmingas, o vaikui grėsmingas gali atrodyti bet koks gyvenimo pasikeitimas, pvz.: išsikraustymas į naują butą, nakvynė pas senelius be mamos, baldų namuose perstumdymas. Vieni vaikai yra labiau atsparūs stresui, o kiti mažiau.

 

3. Kokie požymiai rodo, kad vaikas patiria stresą?

3. Pasikeitęs vaiko elgesys, pvz.: aktyvus vaikas tampa vangus, linksmas vaikas pradeda dažnai verkšlenti; gali pasireikšti pykčio priepuoliai, nenoras daryti įprastus dalykus, baimė atsiskirti nuo mamos ar tėčio. Dažnai vaikų patiriamą stresą išduoda fiziniai simptomai: be priežasties užkylanti temperatūra, pilvo ar galvos skausmai, sutrikęs virškinimas, miegojimas ir valgymas. Daugiau streso patiriantys vaikai dažniau serga.

 

4. Tikriausiai pirmas didelis stresas vaikams yra atsiskyrimas nuo mamos, kai tenka keliauti į darželį? Kokio amžiaus vaikams geriausia jį pradėti lankyti ir kaip padėti savo mažyliui?

4. Psichologai rekomenduoja vaiką į darželį išleisti ne anksčiau trejų metų, nes iš tiesų vaikui išėjimas į darželį yra nemenkas iššūkis, o padėti tėvai vaikui priprasti darželyje gali keliais būdais: patys būdami tvirti dėl savo apsisprendimo vaiką leisti į ugdymo įstaigą; nerodyti vaikui savo nerimo; papasakoti kaip viskas vyks vaikui ir kada ateisite jo pasiimti; jei yra galimybė su vaiku, dar prieš pradedant lankyti darželį, pasivaikščioti po darželio teritoriją; nepalikti vaiko grupėje neatsisveikinus su juo; pirmas dienas vaiką palikti tik kelioms valandoms ar pusei dienos; per ilgai neužsibūti su vaiku grupėje, nes vaikui atsisveikinimo procesas yra skausmingas; visada sutartu laiku ateikite pasiimti vaiko.

 

5. Ar pradėję lankyti mokyklą vaikai taip pat patiria stresą? Kaip padėti mokyklinukui? O gal tokio amžiaus vaikai jau pakankamai brandūs patys tvarkytis su stresu?

5. Pradėti lankyti mokyklą vaikui taip pat yra stresas, gal kiek mažesnis nei išeiti į daželį bet visgi stresas. Juk ir suaugusiam žmogui sunku būna išeiti į naują darbą, nes naujas kolektyvas, vadovas, nauji reikalavimai. Vaikai yra skirtingi ir vieni į mokyklą iškeliauja visikai brandūs mokytis ir susidoroti su mokyklinėmis problemomis, o kitiems reikia daugiau tėvų pagalbos. Padėti galite papasakodami apie tai kas vyks mokykloje, pasidalindami savo prisiminimais apie pirmąsias mokslo dienas. Svarbiausia negąsdinti vaiko, kad baigėsi jo katino dienos ir nespausti iškart siekti kuo aukštesnių rezultatų.

 

6. Jei tėvams tenka skirtis,  kaip tai daryti kuo neskausmingiau vaikams? Gal iki tam tikro amžiaus verčiau pagyventi vien dėl vaikų, kol jie taps brandesni ir lengviau išgyvens šį išbandymą?

6. Gyvenimas kartu tik dėl vaikų yra blogas sprendimas. Dažniausiai jis maskuoja pačių tėvų baimes gyventi atskirai, o vaikui yra žalingas. Vaikai nėra kvaili, jie puikiai jaučia namuose tvyrančią atmosferą ir santykius tarp tėvų. Geriau laimingi bet atskirai gyvenantys tėvai, nei kartu, bet nuolatinėje įtampoje. Priėmus sprendimą skirtis, atsižvelgiant į vaiko amžių, reikia jam paaiškinti apie jo laukiančius pokyčius. Svarbu pasakyti, kad abu tėvai ir toliau jį myli, kad jis galės bendrauti su abiem tėvais. Vaikas negali tapti tėvų įkaitu skyrybų dramoje, negalima vaikui girdint blogai kalbėti apie sutuoktinį, nuteikinėti vaiką prie buvusį sutuoktinį ar mėginti papirkti vaiką pramogomis ar žaislais.

 

7. Ar reikia vaikus mokyti atsparumo stresui ar streso valdymo gudrybių, kurios rekomenduojamos stresą patiriantiems suaugusiems? Gal yra specialių patarimų vaikams?

7. Skirtingai nei suaugusiems žmonėms neužtenka vaikus tik išmokyti technikų, padedančių įveikti stresą. Dar reikia mokyti ir problemų sprendimo įgūdžių, o jei vaikas yra nepajėgus susitvarkyti su sunkumais (dėl amžiaus ar kt.) reikia keisti vaiko gyvenimą taip, kad jis nebepatirtų ilgalaikio streso (pvz.: nutraukti darželio lankymą). Jei vaikai nepatiria ilgalaikio streso ar didelių krizių, jie moka patys greitai atsipalaiduoti, panirti į savo vaikišką fantazijų ir žaidimų pasaulį, bet jei vaikas išgyvena užsitęsusį ilgalaikį stresą verta jį pamokinti atsipalaidavimo metodų arba į vaiko dienotvarkę įtraukti atpalaiduojančios veiklos: piešimą, maudymąsi ar žaidimą vandeniu ir kt. Taip pat vaikus raminamai veikia aiški ir pastovi dienotvarkė, ritualų turėjimas bei ramūs tėvai šalia. Yra is specialių relaksacijų, padedančių sumažinti vaikų nerimą, pvz.: galima paprašyti vaiko i pradžių pažygiuoti po kambarį kaip kareiviui arba robotui, o tada sudribti ant kėdės kaip skudurinei Onutei arba iš pradžių ant grindų susisukti į kamuoliuką, kaip daro išgąsdintas ežiukas, o tada įsitiesti ir pasirąžyti visu kūnu kaip tai daro katės. Šiuos pratimus bent pradžioje reikėtų daryti kartu su vaiku.

 

8. Kada dėl vaikų streso reikėtų kreiptis į specialistą?

8. Ilgalaikis stresas yra kenksmingas vaikui, todėl jeigu vaikas išgyvena pokyčius savo gyvenime reikia atidžiau jį stebėti. Jei be fizinių priežasčių sutrinka vaiko miegas, valgymas, nuotaika, atsiranda nepaaiškinami pilvo ar galvos skausmai, reikėtų kreiptis į specialistą. Juk retas vaikas pasako, kad man neramu, man baisu, dažniausiai vaikui stresas pasireiškia per fizinius simptomus, aiškiausiai tai matome, kai pradėjęs lankyti darželį vaikas, pradeda ir dažniau sirgti.

 


Kaip parinkti vaikui darželį?  Psichologė Gintarė Jurkevičienė

Kokio psichologinio tipo vaikus  specialistai rekomenduoja leisti į lopšelį (iki 3 metų) ir kokio- į darželį ( nuo 3 metų) ?

Psichologai dažniausiai rekomenduoja vaikus pradėti leisti į darželį ne anksčiau trejų – ketverių metų. Paprastai tėvai vaiką išleidžia į lopšelį dėl finansinių priežasčių, nes mamai reikia grįžti į darbą. Į lopšelį gali keliauti tie vaikai, kurie yra ganėtinai savarankiški, kad galėtų pasirūpinti savimi, ekstravertai, kuriems reikia daugiau bendravimo ir aktyvieji, kuriems su aukle ar mama namuose trūksta erdvės veiklai.

Kokiems vaikams geriau augti namuose su aukle?

Namuose su aukle geriau likti tiems vaikams, kurie yra jautrūs ir/ar intravertai. Tokiems vaikams labiausiai tinka namų sienos ir artimi žmonės, o lopšelis jautresniems vaikams gali sukelti įvairius psichologinius ir fizinius negalavimus, pvz.: neaiškius galvos ar pilvo skausmus, mikčiojimą, tikus.

Į ką tėvai turėtų orientuotis rinkdami atžalai darželį – į vaiko gabumus ( juos lavinti ir ugdyti) ar trūkumus (stengiantis juos maksimaliai sumažinti)? Kodėl?

Ikimokyklinis ugdymas turėtų būti visapusiškas, apimti visas lavinimui svarbias sritis. Be to, vaikas ugdymo įstaigoje turėtų jaustis gerai, todėl geriau rinkti darželį pagal vaiko gabumus.

Kokią funkciją (psichologų manymu) turėtų atlikti šiuolaikinis darželis?

Šiuolaikinis darželis turėtų pirmiausia užtikrinti esminius vaiko poreikius: priežiūros (kad vaikas būtų pavalgęs, išsimiegojęs, švarus), saugumo (vaikas turėtų būti saugus ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai) ir lavinimo. Labai gerai jei darželis įtraukia į bendradarbiavimą vaikų tėvus ar net kitus bendruomenės narius, atlikdamas suaugusiųjų švietimo funkciją.

Yra tėvų, manančių, kad ikimokyklinio amžiaus vaikui svarbiausia- ne ugdymo įstaiga, o pedagogas, tiesiogiai dirbantis su vaiku. Ar jie yra teisūs? Kodėl?

Iš esmės taip galvojantys tėvai yra teisūs. Vaikai tikrai nemato darželio sienų spalvos, užuolaidų ar kokio senumo yra linoleumas ar spintelės. Vaikui svarbu šilta auklėtoja, kuri geba prieiti prie vaiko, jį užimti, sudominti, kai reikia nuraminti. Augant vaikui būtų gerai, kad darželio aplinka atitiktų jo mokymosi poreikius, t.y., kad būtų įvairių priemonių pažintinei veiklai, sportui, kūrybai ir pan.

Ko tėvai gali tikėtis iš valstybinių ikimokyklinio ugdymo įstaigų?

Tėvai iš valstybinės ikimokyklinės ugdymo įstaigos gali tikėtis, kad jų vaikas bus prižiūrimas ir lavinamas pagal numatytas ir daugumai vaikų tinkamas programas, t.y. vaikų priežiūra ir ugdymas yra orientuotas į standartinį vaiką. Tačiau jei jūsų vaikas yra jautresnis, gabesnis, judresnis ar kitaip išskirtinis už standartinį vaiką, dažniausiai valstybinė ikimokyklinė ugdymo įstaiga negalės skirti papildomo dėmesio jūsų vaikui.

Ko tėvai gali tikėtis iš privačių ugdymo įstaigų? Ar visada privati ugdymo įstaiga Lietuvoje  yra geriau už valstybinę?

Iš privačių ugdymo įstaigų tėvai gali tikėtis mažesnių grupių. Taigi  daugiau individualaus dėmesio vaikui. Dažniausiai privačios ugdymo įstaigos labiau stengiasi prisitaikyti prie tėvų prašymų, labiau juos įsileidžia į darželio gyvenimą, parodo kas ir kaip vyksta, bet vėlgi ne visada privati ugdymo įstaiga yra geriau už valdišką. Yra tikrai labai gerų valdiškų ikimokyklinio ugdymo įstaigų, kur dirbą patyrę ir atsidavę pedagogai. Todėl privatus ar valdiškas darželis dar nieko nepasako apie vaiko ugdymo kokybę.

Ar šiuolaikinių tėvų lūkesčiai atitinka ikimokyklinių įstaigų galimybes?

Retai šiuolaikinių tėvų lūkesčius atitinka ikimokyklinio ugdymo įstaigos, ypač jei tėvai veda pirmą vaiką į darželį. Paprastai tėvai atvedę vaiką į darželį tikisi, kad jam bus skiriama labai daug individualaus dėmesio, tėvams sunku priimti tai, kad grupėje dar 14-19 vaikų, kuriuos taip pat reikia sužiūrėti, padėti apsirengti, pavalgyti, ir pan. Šiuolaikiniai tėvai tarsi nori visą atsakomybę už vaiko auklėjimą atiduoti darželiui, neretai iš auklėtojų reikalauja per daug.

Buvo laikai, kai tėvai rinkdavosi darželį, esantį kuo arčiau namų. Ar tai- pakankamai svarbus motyvas, renkantis darželį XXI a.?

Neretai ir dabar tėvai renkasi tą darželį, kuris yra arčiausiai namų. Taip tėvai sutaupo savo laiko. Visgi prieš užrašant vaiką į ugdymo įstaigą, reikėtų užsukti į ją, pabendrauti su vadovu, apžiūrėti aplinką, panagrinėti darželio ugdymo programą. Renkantis darželį, tėvai mėgsta paskaityti mamyčių forumus, bet ten esanti informacija tikrai ne visada yra teisinga ir nereikėtų ja aklai pasitikėti.

Kokios pasekmės gali būti neteisingai pasirinkus ikimokyklinio ugdymo įstaigą?

Vaikas gali nepritapti ugdymo įstaigoje, jam gali atsirasti psichologinių ar fizinių problemų.

Kokie vaiko elgesio pasikeitimai tėvus gali įspėti apie tai, kad vaikas darželyje jaučia diskomfortą? Kaip turėtų elgtis tėvai, atpažinę šiuos požymius?

Adaptacijos periodu visi vaikai išgyvena diskomfortą darželyje, nes reikia prisitaikyti prie naujų taisyklių, išbūti svetimoje aplinkoje be mamos ir tėčio. Vaiko adaptacija darželyje užtrunka nuo 1 savaitės iki pusės metų. Adaptacijos metu vaiko elgesio pakitimai yra normalu, pvz.: vaikas gali tapti verksmingesnis, piktesnis ar tylesnis. Jei ir praėjus adaptacijos laikui vaiko elgesys išlieka stipriai pakitęs, pirmiausia reikia kalbėti su auklėtojom, kaip jos mato ir vertina vaiko elgesį ir savijautą darželyje. Tada nebijoti pasitarti su specialistais. Nereikėtų numoti ranka į tokį pasikeitusį vaiko elgesį kaip miego sutrikimai (neramus nakties miegas, dažni prabudimai), valgymo sutrikimai, fiziniai simptomai (pvz.: kas rytą vaikas prieš darželį vemia).

 

KOKIAM VAIKUI REKOMENDUOTUMĖTE LANKYTI:

1.     Valstybinę ikimokyklinio ugdymo įstaigą, dirbančią pagal visuomeninio ugdymo programas? Vaikui, kuris atitinka įprasta raidą, yra pakankamai savarankiškas, ekstraversiškas, komunikabilus, gali išsakyti savo poreikius, nėra pernelyg jautrus. Jei vaikas turi elgesio ar emocinių problemų jam geriau keliauti į privatų darželį, kur galėtų gauti daugiau individualaus dėmesio.

2.     Ugdymo įstaigą, skirtą vaikams su nežymia negalia (kalbos raidos, klausos sutrikimais, regos sutrikimai). Kaip gali paveikti sveiką vaiką buvimas aplinkoje, kurioje dominuoja vaikai su spec. poreikiais? (tėvai kartais sąmoningai „susiorganizuoja“ pažymas, kad tik jiems būtų skirta vieta darželyje). Sveikas vaikas tokiame darželyje gali negauti pakankamai auklėtojų dėmesio, nes kitiems vaikams jo reikia labiau. Tokie vaikai auga empatiškesni, labiau suprantantis kitokius, paslaugesni.

3.     Ugdymo įstaigą, dirbančią pagal Montessori metodiką. Jautresniems, intravertams vaikams.

4.     Ugdymo įstaigą, dirbančią pagal Valdorfo metodiką. Vaikams, kurie yra individualistai, turintys meninių polinkių.

5.     Kokiam vaikui rekomenduotumėte grupes, kurioje dirbama pagal menų ar fizinio aktyvumo programą? Ar verta nuo mažens vaikus orientuotiį vieną ar kitą pusę? Jei vaiko gabumai labai matomi, tada tokį vaiką galima nuo mažumės orientuoti į vieną ar kitą pusę, bet tai neturi būti daroma prieš vaiko valią ir norą. Į fizinio aktyvumo programas įtraukti vaikus, kurie yra judresnį, turi daug fizinės energijos arba kaip tik linkę į liūdnumą, baimingumą, nes fizinė veikla geriausiai pakelia nuotaiką ir savivertę. Į menines programas įtraukti jautrius, meniškos sielos vaikus.

6.     Kokiam vaikui geriausia būtų lankyti dvikalbį darželį? Tokiam vaikui, kuris auga dvikalbėje šeimoje arba jei tėvai planuoja išvažiuoti gyventi į kitą šalį.

7.     Lauko darželis- nauja mada ar būtinybė miesto vaikui? Šiai dienai tai yra mada, bet ta mada naudinga tiems vaikams, kuriems reikia stiprinti imunitetą, būnant gryname ore.


Psichologės Gintarės Jurkevičienės interviu apie vaikus ir paslaptis


1.      Kiekvienoje šeimoje yra dalykų, apie kuriuos nekalbama su svetimais. Ar apie juos turi žinoti vaikas? Kodėl?

 

1. Jeigu nenorite, kad svetimi žmonės sužinotų jūsų šeimos paslaptis, tai geriau jų nepasakokite savo vaikams ir net nekalbėkite apie tai girdint vaikui, pvz.: nesitarkite kur laikyti pinigus arba neapkalbėkite močiutės ar tetos. Tačiau, jei tam tikrus dalykus vykstančius šeimoje norime nuslėpti nors jie yra akivaizdūs, pvz.: kad tėtis girtauja, ir vaikui sakome, kad tokių dalykų negalime pasakoti svetimiems, tai vaikui  užkrauname sunkią naštą. Vaikui paslapties saugojimas yra sudėtinga misija, paveikianti jo emocinę pusiausvyrą. Disfunkcine šeima yra laikoma tokia šeima, kurioje yra slepiamos problemos, o ta šeima, kuri turėdama ir didžiulių sunkumų apie juos kalba, juos sprendžia yra pajėgi užauginti psichologiškai sveikus vaikus.

 

2.      Smalsios bobutės žino, kad jei nori sužinoti, kas iš tiesų vyksta šeimoje, klausk vaiko- jis pasakys tiesą. Ką apie šį informacijos išgavimo metodą mano specialistai? Ar jis visada pasitvirtina? Kodėl?

2. Vaikai iš tiesų atvirai kalba apie tai kas vyksta aplink juos. Jie dar nežino, kad reikia kažką slėpti ar kažko gėdytis, bet nereikia pamiršti, kad pas vaikus iki penkerių metų yra laki vaizduotė. Jie gali kitaip interpretuoti įvykius ar suaugusiųjų žodžius. Dėl to negalima aklai pasitikėti tuo ką sako mažametis vaikas. Be to, kalbant su vaiku galioja ir taisyklė – kaip paklausi, taip ir gausi, t.y.: jei klausit vaiko: „ar tėvai tave muša?“, jis atsakys: “taip, muša“, o jei klausite „ar tėvai tavęs nemuša“, jis atsakys  „taip, nemuša“.

 

3.      Ar vaikas sugeba išsaugoti paslaptį? Kodėl?

3. Paprastai psichologiškai sveikas vaikas nesugeba išsaugoti paslapties. Vaikai iš prigimties yra atviri ir nuoširdūs, jie nori viskuo dalytis ir nesuvokia galimų neigiamų kalbėjimo pasekmių. Jei vaikui pasakysim paslaptį ir akcentuosim, kad tik nesakyk tėveliui ar mamytei, jis būtinai tai pasakys, nes užakcentavimas padeda vaikui informaciją išsaugoti smegenyse.

 

4.      Ar sugebėjimas saugoto paslaptį gali būti siejamas su vaiko  amžiumi? Kaip?

4. Taip, kuo vyresnis vaikas, tuo geriau geba išlaikyti paslaptis, ypač jei dėl paslapties atskleidimo jis galėtų nukentėti. Nutylėti ir meluoti vaikai paprastai pradeda nuo septynerių metų. Tuo metu vaikai jau geba sugalvoti kelias istorijų pabaigas, apgalvoja ką atsakys, jei suaugęs paklaus vienų ar kitų dalykų. Jiems atrodo, kad jie labai protingi ir sugeba viską apgalvoti, o kiti žmonės pakankamai kvaili, kad patikėtų. Jie nepagalvoja, kad mąstymo procesai vyksta ir pas kitus žmones. Tačiau meluojančius vaikus dažniausiai išduoda jų neverbalika.

 

5.      Ar vaikui egzistuoja savo-svetimo kategorijos ( Savi žmonės-svetimi žmonės; sava-. svetima aplinka ir pan.) Kaip jis atsirenka?

5. Psichologiškai nepažeistam vaikui egzistuoja savo-svetimo kategorijos. Kažkur nuo 8 mėnesio vaikas pradeda atskirti savus ir svetimus žmones. Savi yra tie žmonės, kurios vaikas mato dažnai, kurie juo rūpinasi, o svetimi tie, kuriuos vaikas mato pirmą kartą arba labai retai. Tačiau yra ir labai ekstravertiškų vaikų, kurie greitai susibendrauja su svetimais žmonėmis, drąsiai prie jų prieina, kalba.

 

6.      Ką vaikas dažniausiai yra linkęs informuoti apie šeimos paslaptis?

6. Dažniausiai vaikas informuoja tuos žmones, kurie yra arčiausiai ir kuriais jis pasitiki, tai paprastai būna močiutės, seneliai, tetos, darželio auklėtojos arba mokytojos.

 

7.      Pačiam vaikui svarbu žinoti visus šeimoje vykstančius procesus. Tačiau ar jam išties to reikia? ( Jis lyg ir visavertė šeimos ląstelė, tačiau jo psichika galbūt kažkam dar yra nepasirengusi?) Kodėl?

7. Vaikas turi žinoti tuo procesus vykstančius šeimoje, kurie liečia patį vaiką. Apie pokyčius šeimoje nereikėtų vaikui pasakoti labai anksti, pvz.: planuojate keisti gyvenamąją vietą arba laukiatės kito vaikelio. Ilgas laukimas vaikui sukelia stresą. Dar svarbu vaikui pasakoti jam suprantama kalba, neapkraunant smulkmenomis, atsakant į vaiko klausimus.


8.      Ar tiesa, kad vaikas ne tik girdi apie ką kalbama šeimoje, daug ką jis tiesiog...pajaučia? Kokia tikimybė, kad „kažką jaučiantis“ vaikas apie tai kalbės už namų ribų?

8. Vaikai i tiesų jaučia viską, kas vyksta namuose. Jis pajaučia tėvų nuotaikas, tvyrančius santykius. Kadangi vaikai yra egocentrikai tai dėl sunkumų šeimoje dažniausiai kaltina save. Jei vaikas tik jaučia, kad kažkas ne taip, jis negalės to „kažkas“ papasakoti kitiems. Jis tai parodys savo liūdesiu, baimėmis ar perdėtu aktyvumu.

 

9.      Ar užtenka tėvams apie tai, ko nenorima viešinti tiesiog nekalbėti namuose? Kodėl?

9. Jei tai nėra vaikui matomi ir juntami dalykai, tada užtenka nekalbėti.

 

10.  Kaip suaugę turėtų elgtis, suvokę, jog vaikas žino informaciją, kuri neturėtų išeiti už namų sienų (kalbėtis su juo, aiškinti, ar  apsimesti, kad nieko nesuprato ir laukti, kuo visa tai baigsis) ? Kodėl?

10. Viskas priklauso nuo informacijos ir vaiko amžiaus. Kuo vyresnis vaikas, tuo labiau jam galima aiškinti apie tai, ką galima ir ko negalima aptarinėti už namų sienų, o mažesniems vaikams reikėtų neužakcentuoti, ko negalima sakyti, nes tai gali suveikti priešingai.

11.  Kaip turėtų reaguoti suaugę, suvokę, kad atžala išplepėjo daugiau nei jie norėjo? Ar galima už tai bausti? Kodėl?

11. Mano nuomone, bausti negalima, nes taip skatinsime vaiką meluoti, nutylėti. Taip jis elgsis ir su savo tėvais. Tiesiog vaikui reikia ramiai išaiškinti, kodėl su svetimais žmonėmis negalima apie viską kalbėti.

 

 12.  Vienas iš šeimos narių serga (turi priklausomybių) Suaugę nenori, kad apie tai žinotų vaikas. Kaip elgtis su atžala?

12. Kvaila ir naivu yra tikėtis, kad vaikas nepastebės tokių dalykų. Tikrai pastebės ir jei su vaiku apie tai nekalbėsime, vaikas tokias tėvo ar tėvų problemas interpretuos savaip, pvz.: kaltins save dėl to, kad yra nepakankamai geras ir dėl to tėtis ar mama geria.

13.  Namie yra slaptavietės, apie kuris žino tik šeimos nariai(kur laikomi raktai, pinigai, slaptas įėjimas nelaimės atveju ir pan.). Kaip išaiškinti vaikui, kad tai- neskelbtina informacija?

13. Būtų geriau, kad vaikai tokios informacijos nežinotų, nes ją gali išplepėti nesusimąstydamas apie pasekmes, o jei liepsite labai saugoti tokias paslaptis, tai vaikui kainuos daug pastangų. O aiškinti reikia paprastais žodžiais: kad kitiems negalima sakyti, tam tikrų dalykų, kaip kur laikomi pinigai ar raktai. Tai reikia vaikui pasakyti ne vieną kartą, o vis tai priminti, bet ir ne per daug užakcentuoti.

14.  Mama ir tėtis išgyvena santykių krizę. Kiekvienas atskirai vaikui skiria daug dėmesio. Kokia tikimybė, kad vaikas pajus apie tvyrančią įtampą tarp tėvų? Kokia tikimybė, kad jis neprasitars močiutėms, auklėtojoms ar draugams? Kodėl?

15. Vaikai visada pajaučia namuose tvyrančią įtampą, gali nesuprasti i kur ta įtampa, bet emociškai jausis blogai. Jei vaikas nesupranta kas vyksta, o tik jaučia, kad kažkas šeimoje ne taip, jis to greičiausiai ir nepasakos niekam. Namuose jaučiamą nerimą toks vaikas gali išreikti per netinkamą elgesį ar sveikatos problemas (vėmimas, viduriavimas, neaiškūs skausmai).

 

15.  Kodėl daug vaikų tyli, kai jų šeimoje tėtis smurtauja prieš mamą?

15. Vaikai augdami šeimose, kuriose smurtaujama arba girtaujama, išmoksta trijų pagrindinių gyvenimo taisyklių: nekalbėk, nejausk, nepasitikėk. Jiems tampa gėda dėl tėvų elgesio, jie gali bijoti neigiamų pasekmių, jei kalbės apie šeimos problemas. Tokie vaikai dažniausiai gyvena nuolatinėje baimėje, atsiriboję nuo suaugusių žmonių, nes suvokia juos kaip negalinčius padėti.



Apie vaiko pyktį. Psichologė-psichoterapetė Gintarė Jurkevičienė

 

Viena pagrindinių priežasčių, dėl ko tėvai atveda vaikus nuo 2 iki 10 metų pas psichologą, yra vaikų pyktis. Pirmosios agresijos apraiškos pasireiškia dar kūdikystėje, kada vaikas susiduria su socialiniu pasauliu. Mažiems vaikams, kurie dar neišmoko valdyti savo emocijų, sunku sutvardyti pyktį, įniršį. Dažnai tėvai teigia, kad jų vaikas patiria pykčio priepuolius, būna agresyvus su kitais vaikais ar tėvais. Tėvams dažnai dėl to būna neramu, jie nežino kaip reaguoti į vaiko pyktį ar agresiją, kiek leisti vaikui reikšti savo emocijas, o kada jau stabdyti.

Normalu, kad vaikas vieną ar kelis kartus parkris parduotuvėje, kai nenupirksite norimo žaislo, pasiginčys dėl nepatinančių rūbų ar ,,neskanaus“ maisto. Tai rodo, kad vaikas vystosi, didėja jo sugebėjimas mąstyti, reikšti nuomonę. Nenormalu būna tada, kai suaugęs žmogus pradeda pildyti visus vaiko norus, kad tik šis neverktų, nerėktų, nekeltų isterijų.

Vaikai fiziškai agresyviausi būna 2-4 metų amžiaus. Nuo 5 metų vaikų fizinė agresija pereina į žodinę agresiją, t.y. supykęs vaikas jau pajėgia savo pykti išreikšti verbaliai, pvz.: nebespiria, nekando, o sako: ,,Aš tavęs nemyliu, nedraugausiu, galvą nupjausiu“. Tokia vaiko emocijų išraiška parodo, kad jo raida eina tinkama linkme. Sunerimti reikia tada, jei vaikas savo agresija nukreipia į save (pvz.: raunasi plaukus, tranko galvą į sieną), jei vaiko fizinė agresija tęsiasi ir sulaukus penkerių metų, jei vaikas kankina gyvūnus ir jei vaikas piktas būna didžiąją dienos dalį be paaiškinamos priežasties.

Pirmiausia, ką reikėtų atsiminti, kad pyktis yra normali emocija, pykti yra nei gerai nei blogai. Tik svarbu, kad pyktis būtų išreiškiamas socialiai priimtinais būdais. Vaiko užslopintas pyktis gali būti daug pavojingesnis ir atnešti daugiau žalos vaiko sveikatai. Taigi vaikams reikia leisti pykti ir mokinti tą pykti išlieti tinkamais būdais.

Kaip galite mokinti vaikus pykčio valdymo:

·         Patys supykę išlikite kiek įmanoma ramesni, t.y. kai pykstate nerėkite ant vaikų, nes jie savo pykčio metu nukopijuos Jūsų elgesį ir supykę rėks ar trankys durimis;

·         Vaiko pykčio metu reikia irgi elgtis ramiai, kalbėti ramiai, atsisėti. Svarbu suprasti vaiko pykčio funkciją. Vaikui pyktis yra „sunki“ emocija ir jei suaugęs žmogus į ją sureaguoja audringai vaikui išbūti savo emocijose yra dar sunkiau;

·         Jei labai sunku susitvardyti, kai vaikas isterikuoja, stipriai pyksta ar kitaip veda Jus iš kantrybės, naudinga padaryti išminties pauzę:

1.    Suskaičiuoti iki 10; atbuline tvarka; iš 100 atiminėti po 7;

2.    Pajudėkite, pasirąžykite;

3.    Įkvėpkite ir iškvėpkite;

4.    Pažiūrėkite į veidrodį ir nusišypsokite;

5.    Užsidarykite vienas;

6.    Atsigerkite vandens;

7.    Įsivaizduokite šalia gerą draugą ar autoritetą;

8.    Ženkite atgal;

9.    Pasakyti sau stabdančių žodžių.

·         Įpykęs vaikas negirdi, ką Jūs norite jam pasakyti ar pamokyti, vaiko pykčio metu reikia jį tik raminti, o auklėti tada, kai vaikas yra ramus. Jei pykčio metu su vaiku velsitės į diskusijas tik paaštrinsite situaciją;

·         Mokykite žodžiais išreikšti savo emocijas, sakykite: ,,Man atrodo tu pyksti, ar aš teisi? Tu supykai nes...? Tau nepatinka, kai...“. Jei vaikas sunkiai kalba, mokinkite jį kalbėti, kreipkitės pagalbos pas logopedą, nes vaiko pyktis ir kalba yra labai susiję dalykai. Kai vaikas negali pasakyti ko jis nori, kaip jaučiasi, jam kyla didžiulis pyktis.

·         Mokinti vaiką, kad pyktis praeina, tai emocija, kaip banga, kuri ateina ir nueina, reikia tik palaukti ir neprisidaryti rūpesčių.

·         Naudokite vizualizacijas, kurios vaikui padės geriau suvokti savo pyktį ir jį valdyti. Keletas vizaulizacijų pavyzdžių:

Bombos vizualzacija. Paaiškinkite vaikui, kad pykdamas jis būna kaip tiksinti bomba. Pasiūlykite įsivaizduoti bombą su daugybe įvairiaspalvių laidėlių, kurių vienas yra raudonas. Jei nori bombą jis gali nupiešti. Kad padarytų bombą nekenksmingą, liepkite nukirpti ar nutraukti raudoną laidelį, - tai jis gali padaryti kiekvieną kartą kilus pykčiui. Vėliau, tik pajutę jį apimant pykčiui, pasiūlome nukirpti raudoną bombos laidelį, primindami neigiamas pasekmes: ,,Būtų gerai, kad nukirptum bombos laidelį, kitaip tavęs laukia bausmė. Tikrai būtų gaila.“ Vaikas įgyja aiškią veiksmingą priemonę kontroliuoti savo pykčiui.

Įsivaizduok, kad pyktis tai tavyje gyvenantis drakonas/pykčio debesėlis, o tu esi riteris, kuris turi stebuklingų ginklų su tuo drakonu kovoti. Kai supyksti užsimerk ir įsivaduok, kaip riteris nugali drakoną.

Įsivaizduok savo pyktį, kaip didžiulį sniego ritinį ir kai supyksti po truputėli mintyse tą sniego gniužulą ištirpink iki mažytės sniego gniūžtės.

·         Mokinti atpažinti kūno pojūčius, kai vaikas pyksta. Pyktį suvaldyti tada, kai jis yra pačiame pike yra praktiškai neįmanoma, todėl svarbu mokinti vaiką savo pyktį pastebėti anksčiau ir jį išreikšti socialiai priimtinais būdais. Jei pastebite, kad vaikas pradeda pykti, perspėkite jį, kad greitai nebegalės suvaldyti savo emocijų ir pasiūlykite kaip jas tinkamai išreikšti.

·         Mokykite, ką daryti kai vaikas pyksta, kaip jis gali išreikšti savo emocijas, sakykite: ,,Tu gali pykti, bet negali mušti draugo. Kai supyksti gali suspausti tvirtai kumščius ir palaikyti arba gali supykęs patrepsėti, nupiešti ir suplėšyti savo pyktį...“.

·         Kai vaikas pyksta, stenkitės nevartoti tokių pasakymų: ,,Nesinervuok“; ,,Neturėtum pykti“; ,,Nesielk kaip mažas vaikas“; ,,Nesijaudink, viskas bus gerai“. Kai taip sakote vaikas girdi: ,,Mano jausmai negeri“; „Suaugęs  nesupranta, kaip tai svarbu“; ,,Mama galvoja, kad aš blogas“.

·         Nereikia ir negalima pildyti kiekvieno vaiko noro, bet juos reikia išgirsti ir parodyti vaikui, kad jį girdite ir suprantate.

·         Kai vaikas nusiramina, tada su juo aptarkite, kas sukėlė jam pyktį, kaip jis gali sau padėti, kai yra piktas.



Apie vaiko nerimą. Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė


Kiek normalu vaikui turėti baimių ir nerimauti? Ar baimes vaikai ,,išauga“? Kaip vaikui padėti įveikti jo baimes? Ar mano vaikas drovus ar turi socialinį nerimą? Ar aš savo baimes perduosiu savo vaikui? Tokie ir panašūs klausimai kyla ne vienam tėvui.

Vaikystėje ryškiau nei bet kuriame kitame amžiaus tarpsnyje baimės ir nerimas mums daro didžiausią įtaką elgesiui. Tačiau vaikai labai retai tiesiogiai išreiškia savo baimę, t.y. pasako aš bijau to ir to. Vaikai dažniausiai savo nerimą išgyvena per kūno pojūčius: „skauda galvą“, „skauda pilvą“.

Jau gimę kūdikiai turi keletą įgimtų baimių (stipraus garso, globos netekimo) ir iki paauglystės išgyvena nemažai natūraliai raidai priskiriamų baimių, kurios savaime praeina, pvz.: pradėjus šliaužioti vaikams atsiranda aukščio baimė. Apie antruosius gyvenimo metus atsiranda realių objektų baimės (nepažįstamų žmonių, šunų), apie ketvirtuosius-penktuosius metus atsiranda abstrakčių dalykų baimės (pabaisų, tamsos, vienatvės). Vaiko baimių ratas plečiasi iki 8 metų, vėliau stiprėja kritinis mąstymas sustabdo jų progresą. Sveikas ikimokyklinio amžiaus vaikas paprastai jaučia 2-3 nestiprias baimes. Iki 5-6 metų yra normalu turėti saugumą užtikrinantį elgesį. Baimė ir nerimas atlieka apsauginę organizmo funkciją, šios emocijos yra svarbios žmogaus išlikimui. Be to, tėvai gali savo vaikams įteigti baimes, pvz.: ,,Neik į kitą kambarį ten tamsu“, ,,Jei neklausysi ateis baubas“, ,,Neimk tos baisios varlės“. Vaikai save formuoja pagal informaciją iš išorės, todėl tėvų hypergloga, perdėtas nerimavimas dėl vaiko saugumo ar gerovės gali padidinti vaiko nerimo lygį. Nuolat nerimaujantys tėvai dėl vaiko, jam siunčia signalą, kad pasaulis yra nesaugus, kiti žmonės pavojingi, o jis yra bejėgis susidoroti su iššūkiais. Štai, kaip tai vyksta:

 

Vaikas parodo nerimą  „Mano vaikui reikia pagalbos“  Pasiūlome pagalbą  Neišmoksta pats įveikti stresinės situacijos.

 

Taigi, reikia leisti vaikui pačiam susidoroti su jo gyvenimo iššūkiais ir į pagalbą vaikui ateiti tik tada kai tai yra būtina.

Kaip atskirti vaiko natūralią baimę ir nerimą  nuo fobijos ar tokio nerimo, kai vaikui jau reikia, pagalbos? Pagrindinis kriterijus yra tas, kiek baimė ar nerimas sutrikdo vaiko funkcionavimą, t.y. jei vaikas bijo šunų, bet gali eiti žaisti į kiemą, nepaisant to, kad kažkur lauke gali lakstyti šuo, tada tai yra baimė, kuri tikėtina, tėvams būnant kantriems, palaikantiems, mažės ir praeis, tačiau jei vaikas atsisako eiti į lauką, važiuoti į svečius, nes ten gali būti šuo, tada tai jau yra fobija, kuriai įveikti reikalinga specialisto pagalba arba jei vaikas iš pradžių nejaukiai jaučiasi, gėdijasi suaugusiųjų naujoje nepažįstamoje aplinkoje, bet po kiek laiko apsipranta ir pradeda tyrinėti aplinką, tai yra tik vaiko drovumas, bet jei vaikas visą laiką neatsiskiria nuo mamos ir nedrįsta tyrinėti aplinkos, tada jau vaikui reikalinga tėvų ar/ir psichologo pagalba.

Klaidos, kurias daro tėvai, bandydami vaikams padėti įveikti nerimą:

·         Sumenkina vaiko baimę ir nerimą, pvz.: ,,Nėra ko bijoti tokio mažo voriuko“, ,,Tikri vyrai nebijo tamsos“, „Kas gali būti baisaus darželyje?“. Tokie tėvų pasakymai dar labiau sumenkina vaiko savivertę.

·         Įmeta vaiką per prievartą į baimę keliančią situaciją, pvz.: vaikas bijo šuns, tėvai nuperka šunį. Kartais tokia taktika suveikia, bet daug dažniau vaiko baimė sustiprėja keleriopai. Be to, vaiko pasitikėjimas tėvais susvyruoja, pasaulis tampa dar labiau nesaugus gyventi.

·         Pastiprina vaiko vengiantį elgesį, pvz.: vaikas atsisako kilti liftu, nes bijo uždarų erdvių, tėvai sako: ,,Tai gerai, gal ir baisus tas liftas, užstrigti galima, tu visą laiką lipk laiptais“. Taip vaikui užsifiksuoja, kad jo baimė reali, tėvai ją palaiko. Tada vengiantis elgesys yra įtvirtinamas ir kartojasi.

·         Bando loginiais argumentais vaiką įtikinti, kad nėra ko bijoti. Tačiau baimė kyla iš tos žmogaus dalies, kurioje nėra logikos, todėl loginiai argumentai yra neveiksmingi ir priešingai parodo, kad Jūs nesuprantate vaiko.

 

Kaip tėvai gali padėti vaikams sumažinti savo nerimą:

·         Jei vaikas nedrąsiai jaučiasi naujoje aplinkoje. Pačiam modeliuoti tinkamą elgesį, džiaugtis nauja aplinka, žmonėmis. Jei vaikas sėdi ant kelių, jo nelinksminti, o kaip tik kalbėti nuobodžius dalykus. Apdovanoti už bet kokį drąsos ženklą.

·         Vaikams svarbi rutina. Iš mokyklos ar darželio pasiimti visada tuo pačiu laiku. Pamačius auklėtoją ar mokytoją parodyti džiaugsmą. Atsisveikinant ilgai neužsibūti. Atėjus pasiimti iškart nebėgti, o trumpai pabūti, parodyti, kad būti ugdymo vietoje yra saugu ir smagu.

·         Skatinti pozityvų kalbėjimą su savimi „Aš drąsus“, „Aš tai padarysiu“.

·         Pagirti vaiką už bet kokį drąsos parodymą.

·         Leisti vaikui atvirai išpasakoti ko ir kodėl jis bijo, kodėl nerimauja.

·         Baimes įveikite palaipsniui. Su vaiku sudarykite baimę keliančių situacijų sąrašą, išdėliokite situacijas nuo baisiausios iki mažiausiai baisios ir tada sudarykite veiksmų planą: kaip laipteliais judėsite nuo mažiausios iki didžiausios baimės. Keliaudami baimės laipteliais nespauskite ir neskubinkite vaiko (pvz.: jei vaikas bijo uždarų, tamsių patalpų, išsidėliokite laipteliais kuri patalpa yra mažiausiai bauginanti, o kuri labiausiai. Tarkim mažiausiai gąsdinanti vieta yra tamsi spinta, tai pradėkite nuo spintos. Kartu su vaiku tamsioje spintoje pabūkite 1 minutę, 2 minutes ir taip toliau. Kai vaikas visai nebejaus tamsios spintos baimės, bus galima pereiti prie kitos bauginančios tamsios, uždaros patalpos. Taip nukeliausite per visus baimės laiptelius. Atsargiai, nepersistenkime su baimių įveikimu, nes baimė atlieka organizmo apsauginę funkciją.

·         Galima pasitelkti stebuklingus daiktus, pvz.: jei vaikas bijo įsivaizduojamos pabaisos esančios po lovą, vaikui galima pasiūlyti įsivaizduojamą kardą, su kuriuo vaikas galės gintis nuo pabaisos.

·         Išmėginkite relaksacijas. Jos padeda atpalaiduoti kūną ir sumažina nerimo simptomus:

o   Viso kūno atpalaidavimas: pavaidink robotą, o tada pliušinį meškiną, sukrentantį kėdėje. Įsivaizduok, kad atsisėdi ant adatos. Sėsk ant kėdės, o ten įsivaizduojama adata. Atsisėsk ant adatos. Įsivaizduok, kad esi ežiukas, kuris susisuka į kamuoliuką. Atsigulk ant žemės ir parodyk, kaip gali susisukti į kuo mažesnį kamuolį.

o   Pilvo atpalaidavimas: įsivaduok, kad esi labai prisivalgęs meškutis, kuris nebegali išlįsti iš zuikio olos. Pamėgink išpūsti pilvelį kaip Mikė Pukuotukas.

o   Kojų atpalaidavimas: Įsivaizduok, kad savo kojas sukišti į dumblą, koks jausmas, o dabar pamėgink su kojų pirštais surankioti nuo žemės trupinius.

o   Rankų atpalaidavimas: įsivaizduok, kad abiejuose rankose turi po apelsiną ir pamėgink iš visų jėgų tuos apelsinus suspausti, kad ištrykštų visos jo sultys. Ir dar kartą.

o   Veido atpalaidavimas: Įsivaizduok, kad ant nosies tupi musė ir pamėgink ją nuvyti. Įtrauk kaklą kaip vėžliukas, o dabar pasidairyk kaip žirafa. Įsivaizduok, kad suvalgai rūgščią citriną.

·         Mokinti vaiką problemų sprendimo įgūdžių. Aptarti su vaiku ką ir kaip jis gali daryti nerimą keliančiose situacijose.


Komentaras apie indigo vaikus. Psichologė - psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė

1.     Manoma, kad nuo 2000 m. masiškai gimsta indigo vaikai, išsiskiriantys aukštu intelektu, saviverte, ypatinga intuicija, individualizmu, stipriu socialinio teisingumo jausmu, kūrybingumu, netgi pasižymintys antgamtinėmis galiomis. Ką šiuolaikiniai vaikų psichologai mano apie tokius indigo vaikus?

Taip, kaip apibūdinote vadinamus indigo vaikus tinka psichologų ir pedagogų vartojamai sąvokai Z kartos vaikai. Z karta yra skaičiuojama nuo 2000 metų. Z kartos vaikai dar kartais pavadinami skaitmeniniais aborigenais. Tai karta, kuri auga naudodami internetą jau tada, kai dar nemoka kalbėti, visas jų pasaulis jau nuo gimimo susietas technologijų. Taigi, vykstantys globalūs pokyčiai, visuotinė kompiuterizacija suformavo tam tikras šiuolaikinių vaikų  psichologines ypatybes:

1.      Individualistai. Z kartos atstovams yra sunku žaisti ir dirbti komandoje. Kiekvienas iš jų galvoja esantis ypatingas ir nenori derintis prie kitų. Jie nori išskirtinio dėmesio ir tik jiems skirto paaiškinimo. Tai asmenybių, o ne kareivių karta, kurią ugdyti reikia daug kantrybės ir išmonės.

2.      Multi-atlikėjai. Jiems yra lengviau atlikti kelias užduotis vienu metu, o ne ilgai daryti vieną darbą. Jie geba tuo pačiu metu daryti namų darbus, žiūrėti televizorių ir dar kalbėtis. Jiems foninis triukšmas ar vaizdas, priešingai nei kitų kartų atstovams, padeda susikaupti.

3.      Kūrybiški. Z kartos atstovai vengdami nuobodžios, mechaniškos veiklos, geba į daugelį situacijų pažiūrėti kūrybiškai.

4.      Sunkiai sukaupiantys dėmesį. Dėl informacijos, veiklos ir galimybių pertekliaus, jiems yra sunku būti ilgai susikaupusiems.

5.      Norintys greito rezultato. Jie orientuoti ne į procesą, o į rezultatą, pvz.: sportuoja ne dėl malonumo, o dėl medalio ar taurės. Jie negali pakęsti ilgai trunkančios, monotoniškos veiklos, pv.: teksto nurašinėjimo nuo knygos; rašymo dailyraščiu.

6.      Pasižymintys „kilpiniu mąstymu“, t.y.:  apdoroja informaciją greičiau, bet mažomis porcijomis bei „kilpiniu skaitymu“, t.y.: geriau geba suprasti tekstukus, kurie neviršija ekrano apimties. Z kartos atstovams yra sunku suvokti didelės apimties tekstus, todėl pateikiamą informaciją reikia skaidyti.

7.      Nemėgstantys prievartos ir nepripažįstantys autoritetų. Iš čia kyla iššūkis tėvams ir pedagogams, nes vien tai, kad tu esi suaugęs, šiuolaikinio vaiko akyse tavęs nepadaro viršesniu. Šiuolaikinis vaikas drąsiai diskutuoja, reiškia savo nuomone ir net drastiškai ginčijasi, gali derėtis iki išprotėjimo. Pagarbą Z kartos atstovų reikia nusipelnyti. Auklėti ne trumpais paliepimais, o derybomis ir paaiškinimais. Tai neretai išveda iš kantrybės vyresnius žmones ir jie puola pamokslauti apie jų laikus ir klupdymą ant žirnių. Tik bėda tokia, kad šiuolaikinių vaikų pamokslai neveikia.

Mokslinėje ir profesinėje literatūroje indigo vaikų terminas nėra naudojamas, o šių vaikų antgamtinių galių pakomentuoti negaliu. Kiekviena vaikų karta yra ypatinga ir kitoms kartoms gali pasirodyti kaip turinti ypatingų,  sunkiai suvokiamų galių.

2.     Po pavadinimu „Indigo vaikas“ dažnai slepiasi ne tik gabus, bet ir sunkiai pritampantis prie aplinkos ar bendraamžių vaikas. Teigiama, jog vadinamieji indigo vaikai vėlai pradeda kalbėti, yra uždari, nemėgsta taisyklių, be to, dažnai turi aktyvumo ir dėmesio sutrikimų. Kaip tai galėtumėte paaiškinti?

Vėl gi Z kartos vaikai sunkiai sukaupiantys dėmesį individualistai, jiems sunkiau pritapti prie kolektyvo. Pastaruoju metu daugėja vaikų su autizmo spektro sutrikimais, kuriems irgi būdingi Jūsų išvardinti indigo vaikų bruožai. Neretai tėvai apie savo vaikus galvoja geriau nei yra iš tikrųjų, jiems lengviau įsivardinti, kad galbūt jų vaikas yra ypatingas, jis indigo vaikas, o ne vaikas, kuriam galbūt reikalinga specialistų pagalba.

3.     Ypatingai gabių, bet sunkiau paklūstančių, prisitaikančių  vaikų daugėja ar mažėja? Kodėl?

25 mokinių klasėje turi būti bent du gabūs mokiniai, o dviejose tokiose klasėse bent vienas itin gabus. Gabaus vaiko IQ daugiau nei 115. Remiantis statistika, tokių vaikų yra apie 16 %.  Itin gabaus vaiko IQ daugiau nei 130. Itin gabūs ir gabūs vaikai neretai būna sunkiai pritampantys prie klasės, jiems neįdomu mokytis ir bendrauti su bendraamžiais, atlikti kruopštumo reikalaujančias užduotis.  Pedagogai teigia, kad tokių vaikų daugėja. Aš manau, kad šiuolaikiniai vaikai tiesiog yra drąsesni, aktyvesni ir nepripažįstantys autoritetų, todėl kitoms kartoms yra sudėtinga juos ugdyti ir mokyti.

 

4.     Ir specialistai, ir tėvai bei seneliai pastebi, jog šiuolaikinių vaikų karta ( gimę XXI a.)- kitokia (protingesni, gabesni, laisvesni, imlesni ir t.t, ir pan.) . Mistikai tai sieja su pakitusia auros spalva, dvasiniu tobulėjimu ir žengimu į naują erą. O kaip tokį vaikų „kitoniškumą“ aiškina šiuolaikiniai vaikų psichologai?

Šiuolaikiniai psichologai tai aiškina tuo, kad po 2000 metų gimę vaikai yra pirma karta, kuri auga pertekliuje, aplinkoje, kuri yra pilnai kompiuterizuota, informacijos labai daug, o ir pasikeitęs požiūris į vaikų auklėjimą, vaikai yra labiau ugdomi ir lavinami, jiems daugiau visko leidžiama.


Patarimai tėveliams, kaip sudrausminti netinkamą vaiko elgesį


Kuriam tėčiui ar mamai nėra tekę raudonuoti iš gėdos dėl savo vaiko netinkamo elgesio, kai pačiu svarbiausiu momentu vaikas atsisako rengtis, išeiti iš žaidimų aikštelės, pradeda muštis su kitu vaiku ar pasisavina ne jam priklausantį daiktą. Tėvai neretai nežino, kaip drausminti vaiką, jei ,,auklėjimas diržu“ nėra rekomenduojama ir efektyvi auklėjimo priemonė.

Jei namuose atrodo, kad neturite problemų dėl vaiko elgesio, o auklėtojos ar mokytojos skundžiasi dėl netinkamo vaiko elgesio, gali būti, kad namuose Jūs vaikui leidžiate viską. Pirmiausia nusibrėžkite ribas sau, t.y. vaiko netinkamą elgesį suskirstykite į tris kategorijas: vaiko elgesys, kurio niekada netoleruosite (pvz.: kitų mušimas, daiktų gadinimas), elgesys, kurį kartais vaikui leisite (pvz.: saldumynų valgymas prieš pietus) ir elgesys, kuris nėra reikšmingas (pvz.: vaikas nesusitvarko žaislų). Skirtingi tėvai skirtingai sudėlioja ribas ir tai padeda jiems geriau orientuotis, dėl kokio vaiko elgesio, drausminti vaiką, o į kokį nekreipti dėmesio.

Sekantis žingsnis, reikia susėsti visai šeimai ir susirašyti namų taisykles. Jei tokios taisyklės neegzistuoja vaikas paprasčiausiai gali nežinoti, koks elgesys yra tinkamas, o koks ne. Taisyklių gali būti iki dešimties. Teisę nustatyti taisykles turi ir vaikai. Labai dažnai vaikai nori, kad tėvai ant jų nerėktų. Elgesio taisykles naudinga aptarti einant į įvairias viešas erdves, pvz.: prieš einant į parduotuvę, susitarti ką ir kiek pirksite. Reikalavimai vaikui turi būti adekvatūs jo amžiui ir vystymosi raidai. Kažin ar dvimetis, ar trimetis yra pajėgus paklusniai vaikštinėti po prekybos centrą keletą valandų.

Norint koreguoti vaiko netinkamą elgesį, reikėtų išsiaiškinti kokio tikslo vaikas siekia netinkamu elgesiu ir ar tokiu elgesiu jis pasiekia savo tikslo. Paprastai vaikai elgdamiesi netinkamai bando pasiekti kelių dalykų: siekia dėmesio, nori valdžios, siekia atkeršyti arba rodo nevykėliškumą. Žinant, kokio tikslo siekia vaikas, galima, jo poreikius patenkinti iki tol, kol jis pradės elgtis problematiškai. Tarkim, jei galvojate, jog vaikas savo elgesiu siekia Jūsų dėmesio, tai jam reikia skirti daugiau dėmesio, jei vaikas nori pasiekti daugiau valdžios, tada galite jam leisti daugiau priimti savarankiškų sprendimų, t.y. rinktis iš kelių Jūsų pasiūlytų variantų: pvz.: kurias iš šitų dviejų kelnes nori vilktis į mokyklą arba kuriuos namų darbus nori atlikti pirmiausiai matematikos ar lietuvių. Taip vaikas jausis labiau kontroliuojantis savo gyvenimą ir mažiau Jums priešinsis. Vaikai rodo nevykėliškumą, kai tokiu elgesiu gali pasiekti Jūsų dėmesio ir užuojautos. Tarkim vaikas vis kartoja aš nemoku, aš negaliu, man neišeis, o Jūs tokiose situacijose vis jį guodžiate ir siūlote savo pagalbą. Vaikas nori keršyti tada, kai jaučiasi nepelnytai nuskriaustas, todėl svarbu su vaiku elgtis sąžiningai.

 

Vaiko elgesys iš niekur neatsiranda, jį kažkas sukelia, o vėliau po vienokio ar kitokio elgesio jis sulaukia pasekmių. Sulauktos pasekmės gali arba paskatinti vaiką kartoti elgesį arba jį nutraukti, sumažinti. Vaikai dažniausiai savo elgesį reguliuoja pagal tai, kokias pasekmes ji sukelia.

 

Priežastis → elgesys → pasekmė

 

Todėl svarbu išsiaiškinti, kas sukelia vaiko netinkamą elgesį, gal nuovargis, alkis, ar kita lengvai pašalinama priežastis bei nustatyti, kokias pasekmes vaikas gauna pasielgęs netinkamai, nes kai vaikas pasielgia netinkamai, o Jūs jį aprėkiate arba mušate, tai vaikui gali būti Jūsų trūkstamas dėmesys, nesvarbu, kad neigiamas. Elgesio pasekmės gali būti paskatinimai arba bausmės. Pirmiausia pradėti reikia nuo paskatinimų, jei tai neveikia tik tada imtis bausmių. Universalų paskatinimų vaikams nėra. Kiekvienam vaikui reikia individualios paskatinimo ir drausminimo sistemos.

Skatinimo priemonės. Tai, kaip vaikas yra skatinimas už tinkamą elgesį, kaip jis yra giriamas, įvertinimas, apdovanojamas. Pats geriausias vaiko paskatinimas ir netinkamo elgesio prevencija yra laiko leidimas su vaiku, skiriant visą dėmesį tik vaikui, darant tai, ką nori vaikas. Papirkinėti vaiką daiktais ar pinigais nėra gera strategija, geriau siūlyti laiko leidimą kartu: valgyti ledus, eiti į kiną, žaisti boulingą ir pan. Formavimas – tai teigiamo elgesio pastiprinimas. Pastiprinamas net panašus elgesys į norimą. Pastiprinama po kiekvienos užduoties

Drausminimo priemonės. Tai, kaip vaikas yra sudrausminamas, jei elgiasi netinkamai, pvz.: kol nesusitvarko žaislų vakare, negali žiūrėti mėgstamo filmuko. Blogiausia, kai tėvai tik gąsdina nubausti vaiką, bet niekada ir neįvykdo to, ką pažadėjo. Dažniausia vaikai iš žodžiu nepasimoko, reikia taikyti ir pasekmių metodą, kai po netinkamo elgesio seka neigiama pasekmė. Slopinimas – neigiamo elgesio ignoravimas. Apsimesti, kad niekas nevyksta. Nieko nesakyti, nežiūrėti, nerodyti išraiškų.

Svarbu prieš pradedant vaikui taikyti drausminimo priemones, aptarti su vaiku kokio elgesio tikitės iš jo ir kokiais būdais jis bus skatinimas ir kaip drausminamas. Prieš paskirdami bausmę, vaiką perspėkite (pvz.: ,,Gali nusiraminti ir toliau žaisti smėlio dėžėje, jei nenusiraminsi, eisime namo. Tada galite suskaičiuoti iki trijų ir leisti vaikui nurimti.).

Jei vaikas piktybiškai elgiasi netinkamai (pvz.: mėto daiktus, muša brolį, kandžiojasi ir pan.:), galima naudoti pertrauką. Tai paskutinė priemonė. Naudoti retai. Pasirinkti neutralią pertraukos vietą (pvz.: prieangis, koridorius). Neturi būti bausmės ar paskatinimo elementų. Nusiuntimas į savo kambarį netinka. Pertrauka turi turėti aiškias taisykles. Pirmiausia su vaiku reikia sutarti, koks elgesys bus baudžiamas pauze, pvz.: sudavei broliui, tau paskiriama pertrauka. Prieš paskiriant minutės pertraukėlę, reikia vaiką perspėti. Jei vaikas nustoja daryti netinkamą veiksmą, mes jį apdovanojame, jei nenustoja – nuvedame pasėdėti ant kėdės. Jei pertrauką skirsime per dažnai, ji nebeveiks. Turi sėdėti, kol mes pasakome gana. Jei vaikas pertraukos metu elgiasi netinkamai, bausmė tęsiama. Neskaičiuojame laiko iš naujo, o tik palaukiame kol vaikas nurims, kai nusiramina, vaiką paimame. Pauzė negali būti atšaukiama. Jei vaikas vis palieka kėdę vadinasi tai neveikia. Reikia nustoti tai daryti.

 

Psichologė – psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė



Artimi svetimi vaikai. Psichologė Gintarė Jurkevičienė

1.      Vaikai gali būti savi, svetimi ir artimi svetimų žmonių vaikai. Koks esminis  skirtumas tarp suaugusio žmogaus atsakomybės ir įtakos zonų kalbant apie  šias tris vaikų grupes? ( Už ką atsakingi  ( kur gali jaustis įtakingi) tėvai, dėdės-tetos,seneliai, tėvų draugai ar vaikų draugų tėvai)?

1. Už savus vaikus tėvai yra atsakingi šimtu procentų, bent jau tol, kol vaikas pasiduoda tėvų įtakai ir auklėjimui, maždaug iki vienuolikos-dvylikos metų. Paauglystės metų tėvams jau sunkiau įtakoti savo vaikus, bet atsakomybė išlieka. Dėdės, tetos ir seneliai yra atsakingi už vaikus, jei vieni patys juos prižiūri, tada suaugusiems tenka prisiimti visą atsakomybę už vaiką, jei yra bent vienas iš tėvų, jau atsakingas yra tėtis ar mama. Taigi ir sprendimus turi priimti tėvai, o ne seneliai, pvz.: ką vaikas valgys, kada eis miegoti, ar galima vaikui saldainių ir ledų. Dar galima taikyti ir taisyklę – kieno namai to ir taisyklės, tarkim pas močiute namuose ledų galima valgyti kiek nori, o pas tėvus namuose tik vieną porciją per dieną arba pas tetą galima piešti ant sienos, o pas save namuose ne. Senelių ir tetų, dėdžių uždavinys auklėjant vaiką yra jo palepinimas, tik svarbu neperžengti protingos ribos ir nesusipykti su vaiko tėvais. Jei vaikų draugų tėvai prisiima pasaugoti vaiką, jie vėlgi tampa pilnai atsakingi už svetimą vaiką, tą laiką kol jį prižiūri. Jie privalo užtikrinti saugią aplinką vaikui. Visgi tiek seneliai, tiek tetos, dėdės ar vaikų draugų tėvai turi atsiklausti vaiko tėvų dėl jo dienotvarkės, mitybos ir kitų vaikui svarbių priežiūros klausimų.

2.      Gyvename katalikiškame krašte, kuriame kai kuriose šeimose ypatingai svarbų vaidmenį vaiko auklėjime  atlieka krikšto tėvai. Kodėl vaikui kartais krikšto tėvų nuomonė yra svarbesnė nei tėvų?Kokių ribų žemiškame gyvenime neturėtų peržengti krikštatėviai? Kodėl?

 

2. Deja ne visada vaikams jų tėvai yra autoritetai. Taip gali būti dėl to, kad tėvai patys nemoka susitvarkyti su savo gyvenimo iššūkiais ar neturi laiko ar kantrybės vaiką auklėti, su juo kalbėtis ir aiškinti gyvenimo tiesas. Jei krikšto tėvai aktyviai dalyvauja vaiko gyvenime, jie gali tapti autoritetais vaikui ir jų nuomonė vaikui gali tapti labai svarbi. Visgi krikšto tėvai turi nepamiršti, kad  vaiko tėvai auklėjime yra svarbiausi ir privalo tartis su jais ir nemėginti atstoti tikrųjų tėvų vaikui, jei nėra tokios būtinybės.

 

3.      Ar gali būti vaiko santykiai su teta ( dėde,seneliais,  krikšto tėvais, draugų tėvais) artimesni, glaudesni  nei su tėvais? Kokiais atvejais? Kodėl taip nutinka? Kada verta sunerimti?

3. Vaiko santykiai gali būti artimi su bet kuriuo suaugusiu žmogumi, jei tas suaugęs žmogus skiria daug dėmesio vaikui, domisi juo, kalba su juo, nuolatos palaiko artimą ryšį. Aišku santykiai tarp tėvų ir vaikų yra ypatingi ir vaikui labai svarbi tėvų nuomonė ir palaikymas. Dažnai seneliai, tetos ar dėdės  vaikui tampa itin svarbūs, jei tėvai nėra linkę ar negali pakankamai atsakingai rūpintis vaiko poreikiais, t.y. užtikrinti ne tik vaiko fizinį saugumą 
(stogą virš galvos, maistą rūbus), bet patenkinti ir vaiko meilės, pagarbos, priėmimo poreikius. Vaikui svarbu jaustis ne tik pamaitintam ir aprengtam, bet ir suprastam, mylimam ir priimtam, toks, koks jis yra. Neretai šiuolaikiniai tėvai labai spaudžia savo vaikus, kad jie būtų tokie, kokie tėvai nori, kad jie būtų, kad įgyvendintų tėvų svajones, o seneliai ar kiti artimi suaugę žmonės gali su vaiku tiesiog būti, džiaugtis smulkmenomis, išklausyti vaiką, priimti jį tokį, koks jis yra.

Kuo daugiau teigiamų suaugusių žmonių pavyzdžių mato vaikas ir kuo daugiau teigiamų tvirtų ryšių jis turi su suaugusiais žmonėmis, tuo didesnė tikimybė, kad vaikas užaugs sveika ir įvairiapusė asmenybė, įvairiose sudėtingose situacijose galės pasitarti su patikimais žmonėmis. Artimas, tvirtas kontaktas su suaugusiu žmogumi vaikui ir paaugliui yra kaip prevencinė priemonė nuo didelių psichologinių sunkumų ir netinkamų sprendimų priėmimo. Tėvams sunerimti verta, jei ryšys su suaugusiu žmogumi vaikui yra žalingas, veikia jį neigiamai, tarkim, ilgesnį laiką pabendravęs su vaikui svarbiu suaugusiu žmogumi, jis tampa irzlus, reikalauja nerealių dalykų ir pan.

4.      Gana dažnai vaikas sako: „aš žinau, kad mane myli dėl to, kad man perka brangius daiktus (dovanas)“. Ką turėtų žinoti suaugę, rinkdami  dovanas artimiems vaikams?

4. Dovanos vaikui yra tik viena iš galimų meilės formų. Suaugusiam žmogui tai yra lengviausias būdas parodyti vaikui, kad jį myli. Šiuolaikiniai vaikai dažnai yra persisotinę daiktais ir neretam septynmečiui ar penkiamečiui jau nebėra ką dovanoti, nes jis tarsi viską turi, o mažesni vaikai dažnai labiau džiaugiasi dėže į kurią įpakuotas žaislas, o ne pačiu žaislu, todėl prieš perkant dovaną vaikui reikia gerai pagalvoti ar ji tikrai reikalinga ir naudinga vaikui. Smagiai praleistas laikas su vaiku yra daug vertingesnis nei nupirktas daiktas. Be to, prieš perkant dovaną vaikui, visada yra naudinga apsitarti su vaiko tėvais, nes jie žino geriausia ko reikia vaikui, juk būna, kad vaikas per gimtadienį gauna dvi vienodas mašinas ar lėles arba tokį žaislą, kurį vaikas jau turi.

5.      Ar svetimas žmogus turi teisę sudrausminti netinkamai besielgiantį vaiką? Jei NE-tuomet kodėl? Jei TAIP, tuomet kokios drausminimo  formos ir priemonės  yra leistinos svetimam žmogui?

5. Idealiu atveju, jei suaugęs žmogus mato, kad svetimas vaikas elgiasi netinkamai, apie tai jis informuotų vaiko tėvus, o tėvai drausmintų vaiką, tačiau pasitaiko įvairių situacijų, tarkim jei vaikas kelia pavojų sau ar kitiems vaikams, drausminti vaiką reikia nedelsiant arba jei vaiką prižiūrite savo namuose, tai privalote jį ir sudrausminti. Mano nuomone, vaiką bausti gali tik jo tėvai, todėl suaugęs žmogus turi apie netinkamą vaiko elgesį informuoti vaiko tėvus, o jau jie spendžia kaip toliau elgtis.

6.      Ar galima kritikuoti svetimą vaiką? O gal kritiką suaugęs gali išsakyti tik kitam suaugusiam- vaiko tėvams? Kur riba?

6. Vėlgi geriau kritiką pasakyti vaiko tėvams, jei tai nėra kritinė situacija. Kritikuojant tiek savą, tiek svetimą vaiką reikia atsiminti, kad kritikuoti reikia vaiko elgesį, bet ne patį vaiką. Derėtų vadovautis nuostata, kad visi vaikai yra geri, tik kartais elgiasi netinkamai. Kritikuojat negalima žeminti ar įžeidinėti, o moralai vaikų neveikia. Taigi efektyviausia vaikui pasakyti, ką jis daro netinkamai ir kaip turėtų elgtis.

7.      Šiuolaikiniai įstatymai vis labiau gina vaiko privačią erdvę. Todėl kyla rizika, kai teigiamų emocijų proveržis gali būti įvardintas kaip seksualinis priekabiavimas.  Ar (Kam)  Lietuvoje vis dar leidžiama  svetimą vaiką bučiuoti, glostyti, apkabinti ir priglausti?

7. Manau, kad savus vaikus priglaudžiantys, pamyluojantys tėvai ar seneliai niekam didelės nuostabos nesukelia, o svetimų vaikų, manau, nereikia glausti, nes ne visi vaikai taktilikai, ne visiems vaikams patinka, kai juos liečia svetimi žmonės. Būna, kad pats vaikas pribėga, prisiglaudžia, apsikabina, tada atstumti vaiko nederėtų, bet gerbti vaiko erdvę reikia.

 

8.      Kada tėvai turėtų įsikišti į ( galbūt netgi riboti)  vaiko bendravimą su kitu suaugusi8. Tėvai yra tie asmenys, kurie visapusiškai atsako už savo vaiko gerovę, todėl matydami, kad kitas suaugęs žmogus vaiką veikia neigiamai bendravimą turėtų apriboti arba įsikišti, paaiškinti tam tikras ribas ir taisykles, pvz. jei vaikas alergiškas šokoladui, o tetulė vis tiek nori maitinti vaiką saldainiais, to daryti tėvai neturėtų leisti arba jei kitas suaugęs žmogus vaiką žemina arba be reikalo kritikuoja, tėvai vėl gi turėtų į tai sureaguoti ir įsikišti.





Patarimai tėvams, kaip padėti jaunuoliams suvaldyti stresą prieš egzaminus

Parengė psichologė Vitalija Mikutaitienė

 Egzaminai – neišvengiama dažno jaunuolio gyvenimo dalis. Vieniems mintis apie artėjančius egzaminus sukelia nedidelį nemalonumo jausmą, kitiems  – siejasi su labai dideliu stresu, baime neišpildytais lūkesčiais. Jei nerimauja jaunuolis – nerimauja tėvai ir atvirkščiai. Egzaminai gali sukelti stresą dėl to, kad žinome, kuo rizikuojame. Jaunuoliai gali justi didelius lūkesčius iš šeimos, mokyklos. Galima baimintis dėl to, kad nėra pakankamai geri  ar nepakankamai stengėsi. Taip pat galima bijoti nuvilti save, bijoti prarasti galimybę įstoti į norimą specialybę.

Kiekvieno asmens streso „slenkstis“ yra skirtingas. Kai kurie šį stresą išgyvena lengvai, kitiems jis sukelia rimtų psichologinių problemų.

Patarimai tėvams kaip padėti jaunuoliams suvaldyti stresą prieš egzaminus:

  1. Realių lūkesčių turėjimas. Kalbėtis su vaiku ir skatinti sau keltis realius tikslus. Kokį pažymį galiu gauti per egzaminą. Kur galiu įstoti. Priminti, kad egzamino rezultatas 90 procentų yra aiškus jam dar neprasidėjus. Įmanoma, kad gerai pasiruošus ištiks nesėkmė, tačiau vargiai tikėtina, kad būtų atvirkščiai – puikūs rezultatai be gero pasiruošimo.
  2. Stiprinkite jaunuolio humoro jausmą. Humoras – tai vienas iš veiksmingiausių kovos su stresu ir nerimu būdų. Į gyvenimą skatinkite žiūrėti su sveika humoro doze. Nesureikšminkite egzaminų, tačiau ir nesumenkite jų reikšmės. Net jeigu jaunuolis gautų žemus balsus, priimkite šią situaciją kaip galimybę geriau pažinti savo silpnąsias puses ir pasitaisyti, patobulėti. Jokiu būdu nepriimkite to kaip visiško pralaimėjimo.
  3. Skatinkite laikytis optimalaus mokymosi laiko ir kurkite palankią mokymuisi aplinką. Kiekvienas iš mūsų žinote, kokiu paros laiku jaučiamės labiausiai energingi – vieniems šis laikas yra rytais, kitiems vakare. Skatinkite jaunuolį kuo daugiau išmokti ir padaryti būtent tuo paros laiku.

   Geriausia atmintis yra maždaug tarp 8 ir 12 valandų. Vėliau produktyvumas pradeda po truputį mažėti, o nuo 17 val., jei žmogus nėra smarkiai pavargęs, produktyvumas auga ir pasiekia piką maždaug 19 valandą.

   Sukurkite gerą dienotvarkę. (mityba, mokymasis, miegas nustatytu laiku)

  Skatinkite mokytis su maloniomis emocijomis. (Sunkiau įsimenama ta medžiaga, kuriai esame emociškai  abejingi).

  Svarbi gero įsiminimo sąlyga – tai suprasti, ką  reikia įsisavinti. Sunkiausiai įsiminti tai, ko visiškai nesuprantame ir kas atrodo tik beprasmis žodžių rinkinys.

  Naudinga mokytis du priešingus dalykus – matematikos mokymąsi keisti į istorijos ir t.t.

  Mokantis patariama kelti sau tokius tikslus, kurie šiek tiek viršytų galimybes.

   Taip pat naudinga atsižvelgti į temperamento savybes. Cholerikai greitai įsimenama informaciją, bet taip pat greitai ją ir pamiršta. O flegmatikai, atvirkščiai, labai lėtai viską įsimenama, bet ir ilgam prisimena.

  Toleruokite jaunuoliui priimtiną mokymosi aplinką. Tai gali būti tyli arba triukšminga aplinka. Vienam jaunuoliui ruošiantis egzaminams, gali reikti visiškai tylos ir ramybės. Jis gali norėti mokytis užsidaręs, kad ir vonioje ar tualete. Kitas gali būti įpratęs mokytis prie televizoriaus ar klausydamasis muzikos.

  Prieš sėdant mokytis naudingiau gerai pavalgyti, kad paskui nereiktų lakstyti.

  1. Mokykite jaunuolius save paskatinti mokymosi procese. Galima atlikti kokius nors malonius dalykus, kuriuos naudinga daryti po kiekvienos išmoktos sudėtingos temos ar klausimo arba gerai išlaikyto egzamino. Pvz.:pagulėjimas vonioje, pokalbis su drauge/-u telefonu.
  2. Skatinkite fizinę veiklą. Protinės veiklos derinimas su fiziniu aktyvumu padeda geriau įsisavinti medžiagą ir skatina intensyvesnį protinį aktyvumą. O būtent to ir reikia. Raginkite jaunuolį daryti pertraukas tarp mokymosi valandų, per kurias naudinga bent kažkiek fiziškai pajudėti.
  3. Grynas oras, visavertis maistas, pakankamas miegas. Kuo labiau rūpinsitės jaunuolio organizmo poreikiais, tuo daugiau jaunuolis išmoks. Protinei veiklai reikalingas deguonis, todėl, jei leidžia oro sąlygos, bent keletą valandų leiskite pasimokyti ne uždaroje patalpoje, o gryname ore – kad ir balkone. Kuo dažniau vėdinkite patalpą, kurioje mokosi jūsų vaikas.
  4. Leiskite mokytis kartu su draugų pagalba. Nebūtinai ruoštis egzaminams reikia po vieną. Jei jaunuolis pageidauja ruoštis egzaminams mažose grupelėse – po 2-3 asmenis, toleruokite, kontroliuokite ir leiskite. Galite pasiūlyti, kad vienas išmoktų vieną klausimą, kitas – kitą. Paskui tegu papasakoja vienas kitam savo išmoktą medžiagą. Vienas gali suvaidinti mokytoją, kitas – egzaminuojamąjį moksleivį. Mokytis kartu yra smagiau, o be to tai gali sutaupyti šiek tiek laiko.
  5. Jei jaučiate, kad prieš egzaminą kyla didžiulė įtampą tiek jums, tiek jūsų vaikui. Galite kartu pasimokyti atpalaiduojančio kvėpavimo. Kai iškvėpimas yra ilgesnis už įkvėpimą. Pasiklausykite kartu raminančios muzikos. Raminančiai veikia ir visos vonios procedūros.
  6. Su gerai besimokančiu ir labai bijančio egzamino vaiku aptarkite planą B. O kas bus jei neišlaikys egzamino? O kas toliau? Gyvenimas nepasibaigs. Aptarus planą B, ramiau siekti plano A. Jei jaunuolis susižavės planu B, skatinkite  siekti užsibrėžtų tikslų.
  7. Pamokykite jaunuolį kosmonautų pratimo. Jei prieš egzaminą kils didžiulis nerimas ir atrodys, kad nieko neprisimeni reikia nustoti kvėpuoti tol, kol bus nebeįmanoma išbūti. O tada jau imti kvėpuoti ramiu ritmu. Tada smegenims ima trūkti deguonies ir bus galima ramiau susidėlioti mintis. Būtų gerai šį pratimą pasipraktikuoti namuose, kad jaunuolis nepersistengtų. Išmokus valdyti kvėpavimą, galima nuraminti kūną ir nuraminti mintis.        

Sėkmės ruošiantis ir laikant egzaminus kartu su vaikais. 



19 ženklų moterims, kurie rodo, kad reikia keisti savo gyvenimą

Jei jauti, kad jau kurį laiką tau niekas nebeteikia džiaugsmo ir baigi prarasti gyvenimo džiaugsmą, tiesiog pakliuvai į tokį etapą, kuris sunkus, pilkas, nuobodus ir niekaip nesibaigia. Tai gali būti dėl pernelyg nuobodžios rutinos arba kaip tik dėl pernelyg didelio darbo ir gyvenimo tempo. Perskaityk 19 teiginių ir pažiūrėk, kiek iš jų tau tinka.

1. Atsikėlus ryte kyla tik viena mintis: „vėl atgal į lažą“. Kai pareigos ir darbai užima visą tavo laiką, o dalykų, teikiančių džiaugsmą nebelieka. Tai tiesus kelias į depresiją.

2. Kai žiūri į veidrodį ir matai surūgusi ir pavargusį veidą.

3. Kai rengiantys ryte, tampa visai nesvarbu ką apsivilkti, nes „koks skirtumas“.

4. Kai galvoji apie kirpyklą, manikiūrą ar masažą negali prisiminti, kada ten buvai paskutinį kartą, o planuojant apsilankymą kyla mintys tik apie papildomas išlaidas ir veltui sugaištą laiką.

5. Kai pokalbiai su kolegėmis, draugėmis ar mama sukasi tik apie skundus ir problemas.

6. Jeigu vaikų buvimas šalia, jų bruzgesys ir prašymai tik erzina ir kyla noras įlįsti į juodą kampą, kad niekas tavęs nematytų, nekalbintų ir neliestų.

7. Kai bendravimas su vyru apsiriboja tik buitiniais klausimais ir noru kuo greičiau eiti miegoti.

8. Galvodama apie ateitį, negali pasakyti kokio įvykio ar dienos lauki.

9. Beveik kiekvieną vakarą jauti įtampą ar skausmą pečiuose, skrandyje ar kitoje kūno vietoje.

10. Jeigu lygindama save su kitais, galvoji, kad jie laimės kūdikiai, o tu amžina nelaimėlė.

11. Jei dėl savo nesėkmių nuolatos kaltini kitus, pvz.: tėvus, vyrą, vaikus.

12. Jei tavo seksualinis gyvenimas tau kelia žiovulį.

13. Visi tavo gyvenimo tikslai yra susiję tik su vaikais.

14. Viskas apie ką svajoji yra nebent materialūs dalykai, pvz.: naujas automobilis, nauji  batai. O ko žmogui dar reikia?

15. Kai vienintelis savaitgalio troškimas – išsimiegoti, o vienintelė maloni patirtis per parą – miegas.

16. Kai atsigulus vakare į lovą, negali prisiminti nė vieno malonaus dalyko įvykusio per dieną.

17. Kai negali miegoti, nes kaltė dėl neatliktų darbų, neįvykdytų pareigų, tave baigia užgraužti.

18. Kai eidama į darbą galvoji, kaip greičiau prastumti ten laiką, o grįždama namo, svajoji kaip ryte išeisi į darbą.

19. Kai planuodama laisvalaikį atsižvelgi į vyro, vaikų, draugų, bet ne savo norus ir poreikius.

Taigi jei iš išvardintų punktų sau prisitaikei bent 4 punktus, atėjo metas keisti svao gyvenimą, būti kaip tam baronui Miunchauzenui, kuris pats save iš kiekvienos balos ištraukdavo už savo plaukų. Jei jauti, kad nesugalvoji ką ir kaip keisti arba neturi supratimo kaip padaryti tą pokyti nebijok ieškoti pagalbos. Žmogui dažnai yra lengviau kentėti nei keistis, bet reikia atsiminti, kad bet koks pokytis žmogaus gyvenime yra naudingas, nes ateis ta diena, kai nebebus jokių pokyčių.

Psichologė Gintarė Jurkevičienė

Sėdimoji meditacija

Vitalija Mikutaitienė

„YouTube“ vaizdo įrašas




Kaip atsigauti po sunkumų? „6 M“ žingsniai


Tai, kas elementaru, bet geriausiai veikia, kai nebėra kitų būdų susitarti su savimi:

Miegas. Kartais reikia tiesiog išsimiegoti, o apie gyvenimą pagalvoti vėliau. Kaip sakė Skarlet iš „Vėjo nublokštų“: „Pagalvosiu apie tai rytoj“. Tokia atsitraukimo taktika dažnai yra naudinga, nes leidžia pailsėti mūsų smegenims ir į problemas pažvelgti nauju žvilgsniu.

Maistas. Mano močiutė visada sako, kad nepaisant to, kaip gyvenime sudėtingų ir įtemptų momentų, svarbiausia yra miegoti ir gerai maitintis, o visa kita po to. Jai beveik devyniasdešimt ir nepaisant sudėtingo jos gyvenimo ji sugeba džiaugtis gyvenimu ir yra visiškai psichologiškai sveika asmenybė.

Maudynės. Vanduo atpalaiduoja ir nuramina, leidžia nuplauti dulkes tiek nuo kūno, tiek nuo sielos. Tinka dušas, vonia, ežeras ar baseinas.

Mankšta. Nėra tokio emocinio skausmo, kurio negalėtų įveikti fizinis krūvis. Netikite? Darykite pritupimus tol, kol galvoje neliks jokių minčių, tik raumenų skausmas kojose. Tinka bet koks fizinis krūvis: pasivaikščiojimas, bėgiojimas, aerobika ar intensyvus namų tvarkymas.

Masažas. Fizinis prisilietimas gydo. Neliečiami kūdikiai nustoja valgyti ir augti. Mums reikia prisilietimų, kad gerai jaustumėmės, todėl masažas yra labai naudingas siekiant perkrauti savo smegenis ir atpalaiduoti kūną.

Malda/meditacija. Būna gyvenime ir tokių situacijų, kada nuraminti protą ir jausmus padeda tik malda ar tyliai kartojami žodžiai, kad viskas bus gerai.

Visi šie dalykai veikia, reikia tiesiog juos daryti ir negalvoti.

Psichologė Gintarė Jurkevičienė


Psichologės Gintarės Jurkevičienės komentaras apie vaikų pramogas:

1. Ar vaikams reikalingos įvairios pramogos ne namuose (atrakcionų parkai,
žaidimų kambariai, muziejai ir pan.) O gal galima išsiversti ir be panašių
pramogų?

1. Į šį klausimą atsakyti vienareikšmiškai yra sudėtinga. Vaiką tikrai galima užauginti be tokių pramogų kaip žaidimų kambariai ar atrakcionų parkai. Juos puikiai gali pakeisti parkai, nemokamos vaikų žaidimų aikštelės. Iš kitos pusės, bet kokia vaikams pritaikyta, ugdomoji aplinka yra naudinga ir suteikia nemažai smagių emocijų tiek patiems vaikučiams, tiek jų tėveliams. Dar svarbu kokie tie atrakcionų parkai ar žaidimų kambariai, ką ten vaikai gali veikti. Prieš apsilankant muziejuje, reikėtų pasidomėti ar ten bus veiklos pritaikytos vaikams, nes vaikui vien vaikščioti ir žiūrinėti nebus labai įdomu ir naudinga. Kaip ir visur svarbiausia neperlenkti lazdos, kad pramogos vaikui netaptų kasdienybe, bet būtų išskirtinis laisvalaikio praleidimas, pvz.: gimtadienio šventimas.


2. Nuo kokio amžiaus vaikams tokios pramogos tampa svarbiomis?

2. Viskas priklauso nuo žaidimo kambario ar atrakcionų parko aplinkos, skirtingos vietos būna pritaikytos skirtingo amžiaus vaikams. Taigi prieš einant, reikėtų pasidomėti kokio amžiaus vaikams pramogos yra skirtos. Vaikams iki 2 metų tokių pramogų nelabai reikia, jiems svarbiausia saugi namų aplinka ir artimiausi žmonės.


3. Kodėl naudingos tokios pramogos? Ar jos lavina vaikus ar tik
pamalonina? Kokios naudingiausios?

3. Naudingiausios pramogos ir yra tos kurios ne tik pamalonina vaiką, bet ir lavina. Aišku kartais naudinga vaikui tiesiog išsidūkti, jei šaltuojou sezono metu yra netinakamas oras pašėlti lauke. Naudinga ir tai, kad vaikas gali pabūti tarp bendraamžių, su kuriais mokinasi bendrauti ir žasiti kartu. O ar pramoga tik pamalonins vaiką ar i lavins, priklauso nuo pramogos pobūdžio ir pačių tėvų įsitraukimo į ją, pvz.: vaikščioti po muziejų vaikui gali būti nuobodu, bet jei mes vaikui papasakosime kažkokių istorijų, parodysime, padiskutuosime, tai jam gali tapti išties smagia pramoga.


4. Kokiems vaikams labiau rekomenduojamos aktyvios, o kokiems pasyvesnės
pramogos?

4. Vaikams reikia ir aktyvių, ir pasyvių pramogų. Daug kas priklauso nuo gebėjimo vaiką įtraukti į veiklą, sudominti jo smalsumą. Aktyviems vaikams žinoma naudinga fiziškai išsikrauti, tačiau ir ramesniems vaikams yra naudinga aktyvi, fizinė veikla, kuri padeda lavinti motoriką, o pasyvesnės pramogos vaikus mokina sukaupti dėmesį, darbus atlikti iki galo. Todėl pasyvesnius vaikus irgi reikia įtraukti į aktyvesnę veiklą, juos išjudinant, o aktyvesnius, mokinti kantrybės, užsiimant pasyvesne veikla.



Apie meilę sau:

Asta Budvytienė ir Vitalija Mikutaitienė apie santykį su maistu:



„YouTube“ vaizdo įrašas


„YouTube“ vaizdo įrašas



APIE GABIUS VAIKUS
Psichologė Gintarė Jurkevičienė

Ką dera žinoti tėvams, auginantiems gabius vaikus. Kaip padėti jiems atsiskleisti ir vystyti savo gabumams?


Auginti gabų vaiką tėvams yra iššūkis, nes tai yra specialiųjų poreikių vaikas. Jau kūdikystėje dažniausiai gabus vaikas mažiau miega, daugiau verkia nei kiti vaikai, reikalauja daugiau dėmesio. Paaugę užduoda daug nepatogių klausimų, sunkiai pritampa darželyje, nori bendrauti su vyresniais vaikais arba suaugusiais žmonėmis. Mokykloje neretai gabiems vaikams būna nuobodu ir tai įtakoja jų elgesio problemas. Neretai pasitaiko, kad pedagogai gabius vaikus „nurašo“ kaip turinčius sunkių elgesio ir emocijų problemų. Jei jūsų vaikas gabus, tai dar nereiškia, kad jo pažymiai bus tik aukšti ir jis visko gyvenime lengvai pasieks. 
Be to, jei nevystysime vaiko gabumų, tai vaikas niekada netaps talentu, todėl svarbu parinkti gabiam vaikui tinkamą mokyklą, pedagogus ir užklasinę veiklą. Tačiau reikia nepamiršti, kad gabus vaikas vis tiek yra vaikas ir viso jo laiko neturi užimti tik lavinimasis. Gabiems vaikams neretai teka priminti, kad reikia pasidžiaugti paprastais dalykais, kaip važinėjimas dviračiu ar ledų valgymas.


Su kokiomis psichologinėmis problemomis gali susidurti gabūs vaikai?


Gabūs vaikai yra skirtingi. Vieni jų puikiai adaptuojasi aplinkoje ir neturi daug psichologių problemų, o kiti susiduria su daugiau sunkumų. Dažniausiai pasitaiko tokios gabių vaikų psichologinės problemos: 
1. Polinkis į perfekcionizmą. Noras kiekvieną pradėtą veiklą atlikti kuo tobuliau gali gabiam vaikui sukleti daug nerimo, nepasitenkinimo savimi, nusivylimo;
2. Gabūs vaikai pasižymi raidos asinchroniškumu, t.y.: vieni gebėjimai atsiranda anksčiau nei įprastos raidos vaikams, o kiti gebėjimai vėliau;
3. Specifinis gabių vaikų bruožas yra didesnis jaudrumas (intelektinis, emocinis, psichomotorinis, vaizduotės). Gabūs vaikai gali daugiau verkti, į viską reaguoti labai jautriai. Kas sukelia tėvams daug rūpesčio.
4. Polinkis bendrauti su vyresniais vaikais ar suaugusiais žmonėmis, todėl gabūs vaikai dažnai nepritampa tarp bendraamžių, neturi draugų, dažniau renkasi vienatvę.
5. Gabūs vaikai neretai turi elgesio problemų mokykloje, nes jiems per pamokas būna nuobodu.
6. Jiems nuobodi rutininė, kasdieninė veikla. Tai sukelia nemažai sunkumų mokykloje ir atliekant buities darbus namuose.
7. Paauglystėje gabūs vaikai, ypač mergaitės pradeda slėpti savo gabumus, nes bijo aplinkinių patyčių.



KAIP PAGERINTI SANTYKIUS  SU PAAUGLIU SŪNUM?

Laba diena, nesusikalbu su savo paaugliu sūnumi. Neklauso kai prašau mokytis, grįšti laiku namo, keikiasi ir pan. Kaip pagerinti santykius ir pasiekti bent kokio pagerėjimo?

Viską ką aprašėte yra gana tipinis paauglio elgesys, t.y. paaugliai nori įtvirtinti savo identitetą atskirą nuo gimtosios šeimos, susivokti, kas jie tokie ir ko nori šiame gyvenime ir tam, kad šie tikslai būtų pasiekti paaugliai dažniausiai pradeda maištauti prieš nusistovėjusias taisykles šeimoje, atsikalbinėti, bendraamžių nuomonę vertinti labiau nei tėvų. Paauglystė natūralus raidos etapas, kurio metu viskas kas nenormalu yra normalu. Svarbu Jums turėti kantrybės ir nepulti į kraštutinumus. Aš parekomenduočiau tokius sekančius žingsnius, kurie turėtų pagerinti Jūsų santyki su sūnumi:

1.      Susėsti ir aptarti naujas šeimos taisykles. Augant vaikui, turi kisti ribos ir taisyklės šeimoje, t.y. paaugliui turi būti suteikta daugiau laisvės, bet tuo pačiu ir atsakomybės. Taisyklėms turi pritarti ir pats paauglys.

2.      Aptarti, ko Jūsų sūnus nori gyvenime pasiekti, kokie jo planai ir tikslai ir kaip ateities vizija yra susijusi su mokslais. Nereikia tikėtis, kad sūnus bus pirmūnas visuose dalykuose, bet svarbu aptarti kokios pamokos jam yra aktualios, gal kur reikia pagalbos.

3.      Sutekite paaugliui erdvės. Tokio amžiaus žmogui yra svarbu turėti savų paslapčių, ritualų.

4.      Nekonfrontuoti su paauglio pasaulio matymu, net jei jis atrodo idealistinis, o sūnus save mato kaip visagalį. Visada yra geriau išklausyti ir švelniai išsakyti savo poziciją, bet ne kritiką.

5.      Naudingą būtų prisiminti savo paauglystę ir tais prisiminimais pasidalinti su paaugliu. Jaunuolius labiau paveikia pasakojimai iš asmeninės patirties, nei tušti moralai. Pastarieji neveikia niekada.

6.      Parinkti ir pažiūrėti kartu pamokančių filmų, nes paauglius filmai įtakoja labiau nei tėvų pasakojimai.

7.      Bendrauti su sūnumi, kai jis yra geros nuotaikos, pasiūlyti kartu veikti tai kas jam patinka, pvz.: boulingas, kompiuteriniai žaidimai. Ir ta bendra veikla nebūtinai turi labai patikti Jums, tai yra investicija į santykį su paaugliu.

8.      Kai norite paauklėti sūnų, nesisodinkite jo priešais ir nežiūrėkite į akis, nes taip jis pasijus užspiestas į kampą. Geriau apie rimtus dalykus kalbėti žiūrint viena kryptimi ir kažką veikiant, pvz.: vaikščiojant, važiuojant automobiliu.

Sėkmės ir kantrybės.

Psichologė Gintarė Jurkevičienė

Klausimas iš http://www.geraaugti.lt/


Z kartos vaikų psichologiniai ypatumai

Konfliktas tarp kartų yra neišvengiamas. Sudėtinga suprasti žmogų, kuris vadovaujasi kitomis vertybėmis, pasižymi kitokiomis psichologinėmis savybėmis, elgiasi ir mąsto mums nesuprantamu būdu. Šiuolaikinė vaikų karta – Z karta,  tai pirmoji vaikų karta, kuri auga pertekliuje, kada svarbiausia savybė yra išmokti atsirinkti. Z kartos vaikai dar kartais pavadinami skaitmeniniais aborigenais. Tai karta, kuri auga naudodami internetą jau tada, kai dar nemoka kalbėti, visas jų pasaulis jau nuo gimimo susietas technologijų. Taigi, vykstantys globalūs pokyčiai, visuotinė kompiuterizacija suformavo tam tikras šiuolaikinių vaikų  psichologines ypatybes:

1.      Individualistai. Z kartos atstovams yra sunku žaisti ir dirbti komandoje. Kiekvienas iš jų galvoja esantis ypatingas ir nenori derintis prie kitų. Jie nori išskirtinio dėmesio ir tik jiems skirto paaiškinimo. Tai asmenybių, o ne kareivių karta, kurią ugdyti reikia daug kantrybės ir išmonės.

2.      Multi-atlikėjai. Jiems yra lengviau atlikti kelias užduotis vienu metu, o ne ilgai daryti vieną darbą. Jie geba tuo pačiu metu daryti namų darbus, žiūrėti televizorių ir dar kalbėtis. Jiems foninis triukšmas ar vaizdas, priešingai nei kitų kartų atstovams, padeda susikaupti.

3.      Kūrybiški. Z kartos atstovai vengdami nuobodžios, mechaniškos veiklos, geba į daugelį situacijų pažiūrėti kūrybiškai.

4.      Sunkiai sukaupiantys dėmesį. Dėl informacijos, veiklos ir galimybių pertekliaus, jiems yra sunku būti ilgai susikaupusiems.

5.      Norintys greito rezultato. Jie orientuoti ne į procesą, o į rezultatą, pvz.: sportuoja ne dėl malonumo, o dėl medalio ar taurės. Jie negali pakęsti ilgai trunkančios, monotoniškos veiklos, pv.: teksto nurašinėjimo nuo knygos; rašymo dailyraščiu.

6.      Pasižymintys „kilpiniu mąstymu“, t.y.:  apdoroja informaciją greičiau, bet mažomis porcijomis bei „kilpiniu skaitymu“, t.y.: geriau geba suprasti tekstukus, kurie neviršija ekrano apimties. Z kartos atstovams yra sunku suvokti didelės apimties tekstus, todėl pateikiamą informaciją reikia skaidyti.

7.      Nemėgstantys prievartos ir nepripažįstantys autoritetų. Iš čia kyla iššūkis tėvams ir pedagogams, nes vien tai, kad tu esi suaugęs, šiuolaikinio vaiko akyse tavęs nepadaro viršesniu. Šiuolaikinis vaikas drąsiai diskutuoja, reiškia savo nuomone ir net drastiškai ginčijasi, gali derėtis iki išprotėjimo. Pagarbą Z kartos atstovų reikia nusipelnyti. Auklėti ne trumpais paliepimais, o derybomis ir paaiškinimais. Tai neretai išveda iš kantrybės vyresnius žmones ir jie puola pamokslauti apie jų laikus ir klupdymą ant žirnių. Tik bėda tokia, kad šiuolaikinių vaikų pamokslai neveikia.

Z kartos atstovai nėra nei geresni nei blogesni už kitų kartų atstovus. Jie yra kokybiškai kitokie ir tik žinodami jų ir savo išskirtinumus, mes galėsime su jais susikalbėti ir sėkmingai sugyventi.

Psichologė Gintarė Jurkevičienė


Išgyvenimo vadovas būsimoms ir jaunoms mamoms

Šį vadovą pirmiausia rašau sau, nes laukdamasi antrojo vaiko labai bijau pakliūti į būsena, kai rūpinimasis vaiku, nuovargis, nemiga išveda iš pusiausvyros. Laukdamasi pirmojo lėliuko didžiausią nerimą kėlė tai, kaip reikės vaikutį rengti, maitinti, nuraminti. Dabar tokie techniniai klausimai kaip ir nekelia nerimo. Buvusi patirtis leidžia manyti, kad su visu tuo yra įmanoma ir net pernelyg nesudėtinga susitvarkyti, bet buvusi patirtis taip pat sako, kad moteriai, kuriai svarbu ne tik namai, bet ir savirealizaicija, vaikučio auginimas gali būti tikras išbandymas, mėginant neprarasti savęs ir išsaugoti išmintingą, o ne hormonų ir emocijų valdomą asmenybę.

1. Neprarasti socialinio rato ir bendravimo. Šitas punktas yra labai sudėtingas, nes lėliuko priežiūra atima daug laiko, užima beveik visas mintis ir emocijas. Ypač sunku išlaikyti kontaktus su draugėmis ir draugais, jei jie dar neturi vaikų arba jų vaikai jau paauginti. Nutinka ir taip, kad su nauju gyvenimo etapu dažnai susikuria naujas draugų ratas, tas pas kurį panašaus amžiaus vaikai. Moterų draugystei palaikyti, priešingai nei vyriškajai, reikia leisti laiką kartu. Neretai išsiruoši iš namų, auginant mažą vaiką yra sunku ne tik fiziškai, bet ir emociškai, todėl reikia turėti iš anksto susigalvotą taisyklę, pvz.: kartą per dvi savaites privalomas susitikimas su draugėmis.

2. Turėti pagalbą iš šalies. Gana dažnai mamos bijo pasitelkti į pagalbą vyrą, nes šis nesugebės taip pasirūpinti vaiku, nenori pasikliauti močiutėmis, nes bijo, kad vaikas gali jos mamą ar anytą mylėti labiau nei ją, nerimauja dėl auklės pasirinkimo, nes svetimas žmogus negali būti patikimas. Taip ir tempia mamos visą naštą ant savo pečių. Kartais nemiegodamos ištisomis paromis, nes kai užmiega vaikas, reikia palaikyti prieš tai įprastą buvusią tvarką namuose, pagaminti vakarienę ir t.t. Juk aplink visos tokios šaunios ir viską suspėjančios, o aš... Taip prisideda ir kaltės jausmas, kuris tik sekina energiją, bet neduoda jokios naudos. Taigi, vyrą įtraukti į vaiko priežiūrą yra būtina, ne tik tam, kad nuimtų dalį rūpesčių, bet ir tam, kad formuotųsi ryšys tarp vaiko ir tėčio. Kitą galimą pagalbą irgi reikia čiupti ir džiaugtis, nes vaikui reikia ramios, nenusivariusios mamos, kuri galėtų skirti kokybišką dėmesį.

3. Skirti laiko tik sau. Kas mane labiausiai išvesdavo iš pusiausvyros auginant pirmąjį vaiką, tai negalėjimas pabūti vienai, tik su savimi. Ir tą aš supratau ne iš karto, o tik pastebėjusi dėsningumus, kad jei savaitę nepabuvau nei pusvalandžio ar valandos viena, aš tampu irzli ir nervinga. Ir per tą valandą man net nereikia veikti kažką ypatingo, tiesiog pabūti tik su savo mintimis visiškoje tyloje. Mes esame skirtingos ir galbūt tu norėtum per laiką skirtą sau pasidaryti manikiūrą ar paplepėti ramiai su drauge. Tinka viskas. Svarbu per t laiką atgauti vidinę pusiausvyrą.

4. Informaciją rinkti tik iš patikimų šaltinių ir specialistų. Kaip mano viena kolegė sako, kai jau tampi nėščia tai ir būni nėščia visą gyvenimą, t.y. padidėjęs nerimo ir rūpesčio lygis jau niekada nebebus toks, koks buvo. O nerimauti moterys, augindamos vaikus tikrai sugeba daug ir dažnai be reikalo. Internetas, mamyčių forumai, viską žinančios močiutės ar kaimynės dažnai čia atlieka meškos paslaugą. Mano nuomone, jei dėl kažko neramu, kyla klausimai geriausia yra tartis su specialistais, t.y.: pediatrais, psichologais ir pan.

5. Priimti gyvenimo pokyčius. Gimus pirmam, antram ar trečiam vaiku, gyvenimas niekada nebebus toks, koks buvo. Jis bus nei geresnis, nei blogesnis, tik bus kitoks. Ir tu tapsi kitokia. Ir kartais nelieka nieko kito, kaip atsiduoti tiems pokyčiams, pvz.: jei nuspręsi, kad nebenori dirbti banke, o nori turėti savo verslą, pirmyn. Šitų įkvepiančių ir keičiančių asmenybę pokyčių aš tikrai laukiu.

6. Turėti tikslų nesusijusių su motinyste. Jei visas mūsų gyvenimas ir mintys pradeda suktis tik aplink vaiką, mes jam užkraunam sunkią naštą – padaryti taip, kad jo mama būtų laiminga, nes visą kitą mamai nėra svarbu. Todėl svarbu kiekvienai iš mūsų turėti ko dar gyvenime siekti ir norėti. Ir nesvarbu kas tai, mokytis, keliauti, kurti... Svarbu, kad padėtų kurti savo vaizdą be motinystės. Vaikai užauga, o mes liekam gyventi toliau.

7. Atsiminti-užsirašyti, kad tobulų mamų nebūną ir nereikia. Nėra nieko blogiau vaikui, kaip turėti tobulą mamą, nes nė vienas žmogus nėra iš esmės tobulas ir vaikas niekada nepasieks to tobulumo, o jau užaugęs galvos, kad jo mama buvo tobula, o jis toks nevykęs. Taigi nekraukime ant vaikų pečių tokios naštos ir leiskime sau būti pakankamai geromis mamomis, o vaikams pakankamai gerais vaikais, tokie, kokie jie yra, o ne tokius, kokius mes norime matyti.

8. Turėti žmogų-signalą. Nesugalvoju kaip dar reiktų įvardinti draugę, sesę ar bet kurį žmogų, kurio tu paprašai tave perspėti, jei tau nuo motinystės ar pervargimo, ar užsidarymo namuose pradės važiuoti stogas, kalbėsi tik apie sauskelnes ir košeles. Būtų dar geriau, kad tas žmogus galėtų ne tik tau pasignalizuoti, kad gana, bet ir galėtų tave išsivesti į žmones, kad ir į kiną, kavinę ar pasivaikščioti, be vaiko ir pakalbėti ne apie vaiką.

9. Kas vakarą prisiminti dieną ir išsakyti akimirkas, kurios buvo malonios. Mamoms darbas yra sunkus ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Jame ne tik malonios akimirkos ir džiaugsmas, bet ir nuovargis, pasimetimas, nerimas. Mūsų smegenys per tūkstantmečius mokėsi pirmiausia dėmesį kreipti į pavojingus, blogus ženklus tam, kad mes liktume gyvi. Ir dabar mūsų atmintyje pirmiausia fiksuojasi rūpesčiai ir problemos, todėl labai naudinga kiekvieną vakarą, prieš užmiegant įsivardinti sau ar aptarti su artimu žmogumi tas dienos akimirkas, kurios buvo smagios ir džiaugsmingos. Taip mes mankštinsime smegenis daugiau dėmesio skirti teigiamiems dalykams.

10. Pasigaminti savipagalbos dėžutę. Dažnai kai būna labai sunku, mes nebežinome ko griebtis ir ką daryti, todėl kiekvienai iš mūsų yra naudinga iš anksto pasiruošti pagalbos sau dėžutę į kurią sudėtume dalykus, kurie mums pravestų sunkią akimirką. Tai gali būti mėgstamos muzikos įrašai, šokoladas, mielos nuotraukos, malonaus kvapo rankų kremas, telefono numeriai, kuriems gali apskambinti ir pan. Svarbu, kad pasirinkti daiktai pažadintų mūsų pojūčius: klausą, rega, uoslę, skonį, lytėjimą.

Psichologė Gintarė Jurkevičienė



APIE ŽIEMIŠKĄJĄ MEDITACIJĄ IR TYKIUS JOS DŽIAUGSMUS

Pasnigus ir paspaudus šaltukui (na gerai, minus dvidešimt – jau nebe šaltukas, o visas šaltis), reaguojama įvairiai. Vieniems kyla pagunda keiktis ir keikti viską iš eilės: šaltį, Lietuvos klimatą, kelininkus, kuriuos „žiema pastoviai užklumpa nepasiruošusius“, šildymo sąskaitas ir t.t.

Kiti gi puola į aktyviąsias žiemos pramogas – slidinėjimą, čiuožimą pačiūžomis ir t.t.

Man, asmeniškai, kad ir kiek esu pozityvi, leidimasis nuo kalno slidėmis ar rogutėmis asocijuojasi ne su palaima ir lenktynėmis su vėju, bet su nušalusiais skruostais ir fizinėmis traumomis. Tačiau žiema man patinka. Todėl, kad, kaip sako išmintingi žmonės, nėra blogo oro – yra netinkama apranga ir blogas požiūris. Tik jis mus ir padaro nelaimingus.
Žiemą gamta ilsisi. Neretai žiemą daugelis pajunta kaip juos apima keistas tingulio jausmas. Net ne tingulys, o tikrų tikriausia apatija. Ją dar vadina letargo miegu, žiemos depresija. Tačiau kas, jei šią būseną pavadinsim saldžia tinginyste? O galbūt tai organizmo poreikis fiziniam ir protiniam poilsiui?

Žiemą yra daug su niekuo nesulyginamų malonumų net ir ne adrenalino fanatikams:
• Žiūrėjimas į apsnigtas egles bei apšerkšnijusius medžius. Jie turi tokio ypatingo žavesio ir veikia hipnotizuojančiai. Medžiai bet kuriuo metų laiku yra savaip gražūs, tačiau „žieminiai“ turi savy kažkokią magišką galią prikaustyti dėmesį. Kartais, važiuodama automobiliu per apsnigtą mišką, sustoju šalikelėje ir žiūriu...
• Sningantis sniegas. Sėdėti atsirėmus pasirėmus į palangę ir iš apačios stebėti atskriejančias snaiges. Arba einant gatve jausti kaip snaigės nutupia ir ištirpsta ant veido, žiūrėti kaip balti pūkai užkloja visus horizontalius paviršius.
• Soti sriuba ar troškinys. Turbūt jokiu kitu metų laiku soti, rieboka, tiršta sriuba taip nepradžiugina ir nesuteikia tiek palaimos, kaip šaltą žiemą. Ir dėl kalorijų nebaisu – šaltis jas tirpdo.
• Rankdarbiai arba gera knyga.
• Šiltas pledas ir pietų miegas.
• Žiemą labai gera būti namuose (skirtingai nei vasarą). Nieko tokio, jei namuose nėra židinio – žvakės liepsna taip pat atstovauja ugnies stichijai ir suteikia nei kiek nemažiau jaukumo. Todėl deginkite jas kuo dažniau ir pačias įvairiausias (pietaujant, vakarieniaujant, ant rašomojo stalo, svetainėje, miegamajame).

Žiemą sulėtėja tempai, išnaudokite šią laikiną apatiją poilsiui ir savianalizei. Jei jaučiatės nelaimingas ir/ar jums be galo nuobodu, gal ne žiema kalta? Greičiausiai ji kaip gera prichoterapeutė švelniai parodo jūsų pačių silpnąsias puses? Gal tai – ženklas, kad turite kažką savyje keisti – vertybes, įpročius, gyvenimo būdą, mintis?

Gražios ir vertingos ŽIEMOS!

Asta Budvytienė

Nuotrauka: Donaldo Foto

Per didelė tėvų meilė gali būti kenksminga


Tevai
Pas psichologą atėję klientai paprastai skundžiasi tėvų meilės stoka vaikystėje. Atvedę savo vaikus mylintys tėvai dažnai klausia: „gal jam dėmesio, meilės trūksta?“ Ir niekas nekalba apie tai, kad tos meilės galėjo būti per daug.

Sakysite, ar gali meilės būti per daug? Ir kodėl tai yra blogai? Atsakymas: taip, gali! Ir ji būna netgi kenksmingesnė negu dėmesio stoka. Per daug mylinčių, perdėtai globojančių tėvų vaikai serga dažniau, užaugę nesukuria sėkmingų ilgalaikių santykių, įsimyli netinkamus žmones, sunkiai save realizuoja veikloje, neranda darbo, įninka į priklausomybes, netampa savarankiškais ir t.t.

Nesugebėdami ar nenorėdami mylėti savo partnerio, tėvai ar vienas iš jų visą savo meilės energiją skiria vaikui. Juk vaiką mylėti daug lengviau ir paprasčiau, jis tave dievina ir myli besąlygiškai. O santuokinėje (poros) meilėje juk reikia keistis pačiam, taip sakant, šlifuotis. Per didelė meilė vaikui nėra tikra, po ja slepiasi egoizmas, puikybė, gailestis, noras turėti valdžią, globoti. Tikra meilė yra paleidžianti, suteikianti laisvę. Per daug mylinčios mamos negali paleisti (o ir vaikai nuo jų sunkiai atitrūksta) net ir suaugusių vaikų.

Kartais tokie per daug mylintys būna ir tėčiai, tačiau dažniau jie, bijodami artimų santykių su moterimi, pasineria į darbą, hobį, alkoholį. O moteris, kadangi mūsų kultūroje skatinama būti gera mama, visą save atiduoda vaikams.

Štai čia keletas pavyzdžių ir mano darbo praktikos:


Roma (vardai ir detalės pakeisti) atėjo į kabinetą labai susirūpinusi savo anūkės likimu, kalbėjo daug ir garsiai. Moteris energinga, globėjiška, puikiai žinanti kaip kiti turi gyventi, palaidojusi du vyrus. Jos sūnus prieš 13 metų, būdamas jaunas, susilaukė su mergina dukros, merginos nevedė (nes mamai ji atrodė netinkama), pora bandė gyventi kartu, tačiau dėl intensyvaus mamos dalyvavimo besikuriančios poros gyvenime, išsiskyrė. Dabar sūnus gyvena Kanadoje, ten sukūręs naują šeimą. Tikriausiai taip toli instinktyviai bėgo nuo mamos globos. Pasiūlius palikti anūkės gyvenimą jos mamos atsakomybei, moteris atsakė: „Mielai nesikiščiau, jei motina būtų normali“. Ir čia kalba eina ne apie asocialią marčią, tiesiog „normali“ reiškė „kad darytų taip, kaip aš noriu“.

Augustė (19 metų) kreipėsi į mane dėl sunkios depresijos. Tėvai, rodos, patys to nenorėdami, provokavo ir palaikė dukros ligą – lietingą dieną pasiūlydavo neiti į paskaitas, aimanuodavo kaip jai turėtų būti sunku mokytis universitete, neprileisdavo prie namų ruošos darbų, kritikavo jos drauges. Terapijoje sunkiai pasidavė pokyčiams, nenorėjo nieko savyje keisti. Užsiminus apie tai, kad anksčiau ar vėliau teks palikti tėvų namus ir tapti savarankiška, supyko. Šeimoje ji buvo „ypatingas vaikas“ jauniausia, miela, labai mylima ir lepinama, su mama buvo „geriausios draugės“, todėl visiškai nenorėjo „užaugti“, t.y., tapti atsakinga už savo gyvenimą.

Vitos penkiametė dukra turėjo didelę alergiją. Sunkiai padėjo net vaistai ar brangūs tepaliukai. Draugei rekomendavus apsilankė pas natūraliosios medicinos gydytoją, kuris atliko tyrimus, skyrė gydymo kursą vaistažolėmis, taip pat sudarė mitybo planą, liepė griežtai atsisakyti rafinuoto cukraus ir baltų kvietinių miltų produktų. Po kurio laiko dukros būklė ženkliai pagerėjo. Ir kaip elgėsi Vita? Gydymą nutraukė ir grįžo prie senos mitybos. Draugė užejusi į svečius rado ją kepant dukrai blynus. Paklausta kodėl taip elgiasi, Vita atsakė: „Netikiu, kad čia susiję su maistu“. Viena vertus, Vitos grįžimo prie senų įpročių gali būti paprasta – juk tikrai įpročius keisti gana sunku. Tačiau galima įžvelgti ir gilumines priežastis – mamos savirealizacija per dukros ligą. Su vyru santykiai šaltoki, tačiau užuot sutelkusi daugiau dėmesio šių santykių gerinimui, arba pačios saviugdai, Vita visą energiją skyrė dukrai, tiksliau – jos ligai. Vienintelis dalykas, apie ką Vita geba kalbėti ir daro tai su malonumu – dukros alergija.

Tokie atvejai man primena matytą animacinį filmą „Ilgo plauko istorija“. Siužetas: karalių dukra gimė turėdama stebuklingus plaukus, kurie gydydavo ir suteikdavo grožio ir jaunystės. Ragana norėjo būti amžinai jauna ir graži, ir princesės galiomis džiaugtis tik ji viena, todėl pagrobė mažylę ir uždarė ją bokšte. Mergaitei ragana neleido eiti į lauką, nes, kaip aiškino pati, „pasaulis pilnas pavojų, žmonės egoistai ir tik norės ja pasinaudoti“, paaugusią gąsdino baisiais ir blogais vyrais. Kai, padedama užklydusio plėšiko, princesė ištrūko laukan, jautė ne tik džiaugsmą, bet ir kaltės jausmą, kad savo „mamai“ nepakluso. O ragana darė viską, kad tik susigrąžintų merginą sau, kol, filmo pabaigoje, žuvo.

Ragana – per daug mylinčios mamos prototipas. Išoriškai ji yra gero linkinti, mylinti, sauganti ir globojanti. Tačiau tikrieji tokios mamos motyvai yra egoistiniai: užuot paleidusi savo vaiką į pasaulį atlikti savo misijos, daryti gera kitiems, ji nori savo vaiką „turėti“ ir toliau, semtis jo jaunatviškos energijos ir jį valdyti bei globoti.

Tokios mamos, pavyzdžiui, kartais padejuoja, kad jau būtų metas sūnui ar dukrai susirasti antrąją pusę, tačiau vos tik „potenciali antroji pusė“ pasirodo horizonte, mylinti mamytė ima tol ją vertinti, kritikuoti, kol pora ar jaunoji šeima išyra.

Populiaraus portalo straipsnyje teko skaityti apie pasaulinio garso kino žvaigždę, tiksliau apie jos dukros skyrybas. Dukra verkdama paskambino savo mamai pasiskųsti, nes ją paliko dar vienas vyras. Mama, užuot pasiūliusi pirmiausia paieškoti priežasčių, bandyti jas įveikti, davusi gero psichoterapeuto telefono numerį ar tiesiog paguodusi, sušuko: „Nieko tokio, žinojau, kad jis ne tau! Grįžk gyventi pas mane“. Ši aktorė, kuri pati buvo labai energinga, valdinga, nei su vienu vyru nesugebėjo užmegzti ilgalaikių santykių. Pati nemylėjo vyrų ir to neišmokė savo dukros. Argi nepanašu į raganą iš pasakos? Senstančiai ir nemokančiai mylėti (todėl tampančiai vis labiau vieniša) mamai norisi turėti šalia jauną dukrą ir kaip vampyras siurbti jos jaunystės energiją. Ragana pasakoje irgi buvo vieniša moteris. Kažin, ar būtų sugebėjusi mylėti vyrą?

Vėl iš naujo aktualia tema tapo vaikinų šaukimas į kariuomenę. Ir, būkim atviri, neretais atvejais jis nerimo kelia ne patiems vyrukams, bet jų mylinčioms ir atsidavusioms mamytėms. Rusų psichologas Anatolijus Nekrasovas įsitikinęs, kad tos mamos labiau negu „dedovščinos“ (kai vyresnieji kariai skriaudžia, tyčiojasi bei išnaudoja naujokus) bijo, jog praras savo valdžią sūnui. Juk iš kariuomenės jis grįš sustiprėjęs fiziškai, disciplinuotas, savarankiškas. Be to, pora metų jis bus toli nuo jos. Prieš dvidešimt metų praktiškai vienintelis bendravimas būdavo laiškai. Kaip teigia A.Nekrasovas, labai reta kuri mama laiškuose sūnui siūlydavo garbingai tarnauti, sustiprėti, tapti vyru. Dauguma rašydavo kaip jo ilgisi, klausia, ar su juo visi gerai elgiasi, ir tokiu būdu neleidžia jam atitrūkti nuo savęs ir tapti savarankišku.

Kodėl tokia apdainuota ir laikyta šventa motiniška meilė yra žalinga? Pirma, yra neteisingai sudėlioti prioritetai, vertybės; antra, todėl, kad tai netgi ne visai meilė. Tai - pripažinimo ieškojimas per vaikus. Ir, drįskime pavadinti, egoizmas. Tėvai bando save realizuoti per vaiką ir taip jam užkraunama atsakomybė gyventi ne savo, bet tėvų gyvenimą. Itin dažnas pavyzdys – kai sūnus ar dukra pasirenka profesiją, kurią primygtinai siūlo tėvai. Neretai per daug mylinčių tėvų vaikai niekaip neįsitvirtina ir darbo rinkoje. Juliui 32 metai, jis baigęs universitetą (tą patį, kur jo mama dirba dėstytoja). Tačiau iki dabar nedirba, yra tėvų išlaikomas. Priežastis aiškina jo mama (sūnus pats neatsakinėja): tokio asakingo darbo jis negali dirbti, nes atsakomybė jį taip slegia, kad jis naktimis nemiega, kyla panikos priepuoliai, dūsta, širdis stoja, spaudimas pakyla... O paprasto darbo jis irgi nenori, „Juk universitetą žmogus baigė, nedirbs gi pagalbiniu!“.

Vaistas nuo visų šių ligų būtų paprastas ir kartu sunkus – ugdyti savo lyties savybes (vyriškas ar moteriškas), o prioritetu laikyti savo porą, vyrą ar žmoną. Ne vaikus/tėvus/darbą/pinigus, bet savo antrąją pusę. Kurti stiprų ryšį su juo, palaikyti vienas kitą, kad ir kas benutiktų. Tik tada vaikai taps paklusneni, ims geriau mokytis, užaugę sukurs darnias šeimas, tėvams bus sunkiau kištis į jūsų gyvenimą, o pačių sveikata pagerės ir finansinė padėtis palengvės.

Jau beveik girdžiu klausimą: „bet tai kaip jį va tokį ir anokį mylėti?“ Štai čia ir prasideda darbas su savimi, tikrasis tobulėjimas. Mylėti reikia mokytis. Pirmiausia daugybę kartų per dieną sau sakykite: man svarbiausia – vyras/žmona! Kartokite kol patys tuo patikėsite. Taip pat klauskite savęs: „ką daryčiau (kaip elgčiausi, ką jausčiau, ką galvočiau), jei jis (ji) man būtų svarbiausias(-a) pasaulyje? Kaip jis norėtų, kad aš jam parodyčiau savo meilę?“ ir taip darykite. Kitas klausimas, kuris greičiausiai kils - ką daryti, jei tėvai yra per daug mylintys, kontroliuojantys bei manipuliuojantys? Ar tai reiškia, kad vaikas yra pasmerktas? Tikrai ne. Nesvarbu kokius tėvus turi ir koks gyvenimas (ne)susiklostęs, visada galima padaryti sprendimą pradėti gyvenimą kitaip ir po truputį mokytis būti suaugusiuoju – valdyti emocijas, mokytis priimti pasaulį tokį, koks ji yra ir prie jo prisitaikyti, ugdytis vidinę stiprybę, sakyti „Ne“, veikti, užuot ieškojus kaltų ir pan. Tiesiog paleiskite tėvus. Todėl siūlau padėkoti tėvams ir priminti, kad esate suaugęs, todėl tvarkotės pats. Gerbiate jų nuomonę, tačiau darote savo sprendimus, tegu ir neteisingus. Ir, patinka jiems tai ar ne, dabar jums svarbiausias žmogus – jūsų partneris. Ir kuo greičiau, bet kokia kaina, palikite tėvų namus!

Asta Budvytienė
Psichologė, NLP praktikė, KET specialistė



Lokys, pelė ir tualetas

(Terapinė pasaka vaikams, kuriems baisu tualete)

Lokys, Šilo Mikelis, miegojęs savo migyje žiemos miegą, retkarčiais pažįsdamas letenos ir sapnuodamas šiltą vasarą ir pilnus medaus  korius. Čia pat šalia gyvenusi pelė Išdykėlė.

Kartą jį netyčia įtipenusi į Šilo Mikelio migį, laksčiusi laksčiusi, viską smulkiai iššniukštinėjusi, tik šit netyčia užklydusi į lokio ausį. Lokys pašokęs iš miego, stvėręs letena ir pačiupęs Išdykėlę.

        Nutrrrūktgalve! Mano ausis tau ne ola! Sutrėkšiu kaip uogą!

Pelė pradėjusi gailiai maldauti:

– Netrėkšk, Mikelyti, geriau mane paleisk, nelaimės valandą aš tau padėsiu!

Lokys nusijuokęs iš tokio pelės pažado, bet vis tik paleidęs Išdykėlę.

O Lokys Mikelis nors ir būdamas didelis, baisinis žvėris, turėjo vieną didelę baimę. Jis bijojo eiti į tualetą naktį.

Vieną tamsią naktį lokys vaikščiojęs po mišką ir labai užsinorėjęs rimto reikalo. O į tualetą baisu eiti vienam. Mamos šalia nėra. O juk nedarysi bet kur, negražu, nemandagu. Lokys Mikelis ėmė baisingai dejuoti, riaumoti iš to nežinojimo kaip tą rimtą reikalą atlikti. Galvojo galas jau jam.

Šilo Mikelio riksmas pabudinęs pelę Išdykėlę.

Toji išbėgusi apsidairyti ir matanti, kad stiprusis kaimynas riaumoja! Tuojau atlėkusi pagalbon, ir klausia:

-          Mikelyti, kas čia tau nutiko, kad taip riaumoji?

Gėda Lokiui prisipažinti, kokią bėdą jis čia turįs. Išraudo tik visas nuo galvos iki kojų. Pavirto iš rudojo lokio į raudonąjį lokį iš tos gėdos. Gerai, kad tamsu buvo, tai pelytė nieko ir nepastebėjo. Papasakojo savo mažajai draugei savo didžiąją bėdą,visas baisiai riaumodamas ir kukčiodamas, kaip jis bijo vienas eiti į tualetą.

Tada pelytė ir sako:

-          Mikelyti nebijok, einam kartu. Aš tave palydėsiu. Šviesą įjungsiu. Ir šalia už durų patupėsiu. Ir pasaugosiu tave nuo tavo baimių. Ir neleisiu eiti vidun ir tave skriausti.

Kaip tarė taip ir padarė. O lokys Mikelis atrado, kad ne taip jau ir baisu tam tualete ir visai jam pagalbos nereikia. Viską moka pats puikiai susitvarkyti. Tačiau jam vien nuo minties būdavo ramiau, kad pelyte tupi už durų ir saugo jį nuo visokių baimių. Nors kartais pelytė ir netupėdavo už durų jis vis tiek pagalvodavo, kad pelyte tupi ir saugo. Ir iš karto ramiau likdavo ant širdies.

Nuo to laiko Šilo Mikelis visada kvietęs Išdykėlę pelytę pasisvečiuoti savo migyje ir pasišildyti gauruotoje ausyje.

Psichologė Vitalija Mikutaitienė


Ribos ir taisyklės, auklėjant vaikus

Psichologė Gintarė Jurkevičienė

1.      Kodėl auklėjant vaikus svarbu nustatyti taisykles ir nubrėžti elgesio ribas, kurių vaikas turi laikytis? Ar šių ribų nustatymas turi įtakos vaiko saugumui? Kokia dar jų nauda? (Būtų gerai, kad pateiktumėte bent vieną pavyzdį)

1. Vaikai atėję į šį pasaulį nežino jame galiojančių taisyklių, kas yra saugu, kas nesaugu, ką galima daryti, o koks jo elgesys bus nepriimtinas ar net pavojingas, todėl tėvai privalo vaikams nubrėžti tinkamas ribas ir nustatyti taisykles. Visi kūdikiai tik atėję į šį pasaulį yra egoistai ir antisocialai, t.y. natūraliai pirmiausia galvoja apie savo poreikių patenkinimą, pvz.: noriu valgyti rėkių, šlapia rėkiu, skauda pilvą rėkiu ir man visai nerūpi ar mama pavargus, ar pati nori valgyti. Ir jei tėvai negeba ar nenori nubrėžti tam tikrų taisyklių ar ribų vaikai gali visą gyvenimą likti sutrikusio elgesio, negebėti prisitaikyti prie visuomenėje galiojančių normų. Ribos ir taisyklės vaikui padeda orientuotis šiame gyvenime, sukuria saugumą. Vaikams, kurie augo be taisyklių arba taisyklės buvo neaiškios, per dažnai kintančios dažniausiai yra sunku pritapti ugdymo įstaigose, susirasti draugų, mokytis. Tarkim, jei vaikui namuose buvo leidžiama eiti miegoti kada jis nori, valgyti ką nori ir kada nori, tokiam vaikui bus sunku adaptuotis prie darželyje galiojančių taisyklių.

2.      Kokio amžiaus vaikai jau gali gyventi pagal taisykles ir suprasti elgesio ribas?

2. Nuo penkerių metų vaikai jau geba tiesiogiai suprasti kokios elgesio taisyklės kokioje vietoje galioja ir kad jų laikytis reikia. Nuo tokio amžiaus vaikas labai jautriai reaguoja, jei jis pats ar kažkas kitas pažeidinėja taisykles, skundžia vieni kitus tėvams ir darželio auklėtojoms. Iki penkerių metų vaikai taisyklių nesupranta tiesiogiai ir savo elgesį reguliuoja pagal tai, kaip reaguoja arba seniau į tokį elgesį reaguodavo suaugęs žmogus, pvz.: vaikas ima pilną saują saldainių ir tuo pačiu metu stebi mamos veidą, kad galėtų nuspėti jos reakciją. Tačiau jei iki penkerių metų mes vaikui nebrėšime jokių ribų ir auginsime be taisyklių, tada paaugęs jis greičiausiai negebės tų taisyklių laikytis. Tik pirmaisiais kūdikio gyvenimo metais elgesio taisyklės nėra reikalingos, nes tuo periodu svarbiausia yra kuo greičiau patenkinti vaiko poreikius, taip užtikrinant jam fizinį ir psichologinį saugumą, o kai vaikas tampa vis labiau savarankiškas elgesio taisyklės turi atsirasti. Žinoma jos turi atitikti vaiko amžių.

3.      Kokiais būdais jas nubrėžti, kad tėvai neatrodytų despotais, o vaikas nebūtų itin suvaržytas?

3. Pirmiausia reikia atsiminti, kad ribos ir taisyklės turi atitikti vaiko amžių ir prigimtį. Tarkim, jei dviejų ar trejų metų vaiką atsivesime kartu į jam neįdomią ir nepritaikytą vietą ir sakysime tu čia ramiai pasėdėk dvi valandas, natūralu, kad vaikas nepajėgs to padaryti, nes tai prieštarauja jo prigimčiai judėti, tyrinėti aplinką. Prieš nubrėžiant vaikui ribas, būtų gerai susėsti abiems tėvams ir apgalvoti tokius tris dalykus: kokio vaiko elgesio niekada negalėsite toleruoti (pvz.: toks elgesys, kuris yra pavojingas pačiam vaikui ar aplinkiniams – mušimasis, žaidimas su peiliais ir pan.), dėl kokio vaiko elgesio galima vaikui derėtis (pvz.: Jūsų vaiko apetitas yra geras ir Jūs galite kartais leisti jam prieš pietus suvalgyti saldumyną ) ir kokių taisyklių ar ribų laikymasis Jums nėra svarbus (pvz.: Jums nėra labai svarbu, kad namuose būtų ideali tvarka ir Jūsų nelabai erzina vaiko išmėtyti daiktai). Taigi pagal tokius pamąstymus ir nubrėžiate vaikui ribas: labai griežtas, kur nėra kompromisų, kur galima pasiderėti ir į ką nekreipsite dėmesio, nes jei augindami vaiką bandysime sukontroliuoti viską, greitai pavargsite ir Jūs ir vaikas. Be to, taisyklės vaikui turi būti paaiškinamos tada, kai ir tėvai, ir vaikas yra ramūs ir geros nuotaikos.

4.      Jeigu mažametis yra labai judrus, ar prašymas/reikalavimas mažiau dūkti, bėgioti, „lipti galvom“ yra per griežtas ir varžo vaiko prigimtį?

4. Kaip ir minėjau elgesio taisyklės ir ribos turi atitikti vaiko prigimtį, o vaikai priešingai nei suaugę žmonės pavargsta ramiai sėdėdami, o ne aktyviai judėdami. Todėl būtų efektyviau vaikui suteikti galimybę saugiai, tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku patenkinti savo poreikius, o ne tuos poreikius ignoruoti ir bandyti visaip tramdyti „neklaužadą“, pvz.: jei atėjo laikas miegoti pietų miego, bet vaikas dar nėra pakankamai fiziškai pavargęs, galime arba mėginti jį per prievartą migdyti, arba liepti dar pabėgioti, padaryti pritupimų, pašokinėti, taip vaikas greičiau fiziškai pavargs, „išsikraus“ ir lengviau užmigs.

5.      Itin sudėtinga situacija dažniausiai būna su maištaujančiais paaugliais. Kaip elgtis tuomet? Ar namų areštas, pinigų ar susitikimų su draugais apribojimas yra naudingas?

5. Pirmiausia ką reikėtų padaryti, kai vaikas tampa paaugliu, tai susėsti su juo ir iš naujo aptarti taisykles, nes tai kas tinka trimečiui ar septynmečiui nebetinka keturiolikos ar šešiolikos metų paaugliui. Vaikui augant taisyklės turi keistis, o ribos platėti. Turime paaugliui suteikti daugiau laisvės ir atsakomybės už savo elgesį, o tėvai dažnai tą pamiršta padaryti, kas paskatina paauglių maištavimą. Kitas dalykas ką tėvai turi aptarti su paaugliu, tai kokios jo laukia drausminimo priemonės, jei jis nesilaikys nustatytų elgesio taisyklių. Drausminimo priemonės turi būti iš anksto aptartos ir gerai žinomos paaugliui. Skirtingam vaikui kaip ir paaugliui tinkamos yra skirtingos drausminimo priemonės, vienus labiau veikia dienpinigių sumažinimas, o kitus kompiuterio ar telefono apribojimas.

6.      Kaip tėvams būti nuosekliems ir patiems silpnumo akimirką -  norint pailsėti, esant blogai savijautai - neleisti vaikui laužyti taisyklių ar pažeisti elgesio ribų?

6.  Kartais taisyklių sulaužymas nėra labai blogas dalykas, jei tai nevyksta nuolatos, kai tėvai pavargę. Tarkim, jei vaikas serga ar yra pervargęs, tai tėvai didelės žalos jam nepadarys už jį sutvarkydami žaislus ar leisdami ilgiau pažiūrėti filmuką. Neretai tėvai vaikams taisykles ir bausmes sugalvoja apimti emocijų, pykčio ar beviltiškumo, o taisyklės ir ribos kaip tik turi būti aptartos iš anksto ir gerai apgalvotos. Būna ir tokių dienų, kai dėl savo nuovargio neturime jėgų ir kantrybės iš vaiko kažko išreikalauti iki galo, tokiu atveju geriau iš vis nereikalauti, nei pareikalavus, nusileisti.

7.      Kaip elgtis su vaiku, kuris tų taisyklių nesilaiko?

7. Jei vaikas nesilaiko taisyklių, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti priežastis: ar vaikas supranta taisykles ar jis yra pajėgus tų taisyklių laikytis, kas paskatina jį tų taisyklių nesilaikyti ir kokią naudą vaikas gauna iš to, kad sulaužo vieną ar kitą taisyklę, pvz.: gauna dėmesio iš tėvų. Kai žinome šią informaciją, tada galime veikti toliau: aiškinti vaikui taisykles, jas koreguoti pagal vaiko poreikius ir galimybes, užkirsti kelią taisyklės pažeidimui arba netinkamu elgesiu siekiamo vaiko tikslą patenkinti kitais būdais
(pvz.: kasdien vaikui skirti dėmesio nelaukiant kol jis pasielgs netinkamai).

8.      Ar naudinga vaiką skatinti mažais prizais, kad laikytųsi nubrėžtų ribų?

8. Tam, kad vaiką išmokytume laikytis nubrėžtų ribų yra svarbūs 3 dalykai. Pirma mes patys turime laikytis sutartų taisyklių ir ribų, t.y. rodyti vaikams tinkamą pavyzdį (pvz.: vaiką mokiname nemeluoti, o kai nusiperkame brangius batus, vaikui sakome: „tu tik tėčiui nieko nesakyk), antra – už tinkamą elgesį vaikai turi būti apdovanojami, o už netinkamą – sudrausminami. Vien skatinimas be drausminimo ar vien drausminimas be apdovanojimo nebus veiksmingas. Trečia – užsitarnauti apdovanojimai negali būti atimti dėl netinkamo elgesio, t.y. skatiname vienais dalykais, o drausminame kitais (pvz.: jei vaikui už tam tikrų taisyklių laikymąsi duodame saldainį, jo atimti negalime, kai jis padaro kokį prasižengimą. Už prasižengimus galime taikyti kitokias nuobodas, tarkim neleidžiame tą vakarą žiūrėti filmuko). Maži prizai už taisyklių laikymąsi geriau, kad būtų nematerialūs daiktai, o smagus laiko leidimas su vaiku, pvz.: pasivaikščiojimas, apsilankymas baseine ir pan. Tačiau piktnaudžiauti prizais nereikėtų. Kai tėvai persistengia vaiką skatindami daiktais, dažnai sulaukia klausimo „O kas man už tai?“ arba „Nedarysiu tol, kol...“. Prizai reikalingi tada, kai įvedame vaikui naują taisyklę arba kai kažko vaikui laikytis yra labai sunku.

9.      Didžiausios daromos klaidos. 9. Didžiausios tėvų daromos klaidos, susijusios su taisyklėmis ir ribomis vaikui: tėvas ir mama naudoja skirtingas taisykles, tai ką leidžia vienas tėvas, kitas draudžia. Tokiu atveju vaikui labai sunku susigaudyti, kaip jis turėtų elgtis. Būna ir taip, kada tėvai laikosi vienodų taisyklių, bet seneliai išreguliuoja ribas, pvz.: namuose galioja taisyklė pačiam susitvarkyti savo kambarį, vaikas to nedaro, tai močiutė gailėdama anūkėlio sutvarko kambarį už jį. Kai tėvai nustato pernelyg griežtas ribas, tada vaikas išgyvena bejėgiškumo ir suvaržymo jausmą. Gali netgi atsirasti baimė suklysti. Tačiau kai taisyklių ir ribų namuose visai nėra, tada vyrauja chaosas ir nesusipratimai. Taigi patarčiau tėvams įvesti protingas ribas ir taisykles tiek vaikams, tiek sau. Dažniausia taisyklė, ko vaikai nori iš savo tėvų yra ta, kad ant jų tėvai nešaukt.

Pražūtingas gyvenimas rytdiena

Interviu su psichologe Asta Budvytiene žurnalui "Prie kavos"

Gyvenimas rytdiena
Pamiršę mėgautis paprastais gyvenimo malonumais žmonės įsisuka į rūpesčių liūną ir nejučia pradeda gyventi geresnės ateities iliuzija. „Dažnai manoma, kad vaikystė – laimingiausias gyvenimo laikotarpis. Taip yra todėl, kad vaikai susitelkia į dabartį. Planuoti ir svajoti yra gerai, bet tai neturi užgožti esamojo momento“, - pataria psichologė Asta Budvytienė.

Kas yra laimingas gyvenimas?

Laimė – tai ne prisiminimai, o esamuoju laiku vykstantys pozityvūs veiksmai. Galime prisiminti, galvoti kaip gražu būna pavasarį žydint sodams, bet jei jiems sužydėjus nerasime laiko stabtelėti ir pasigrožėti, laimės pojūčio nepatirsime. Dažnai manoma, kad vaikystė – laimingiausias gyvenimo laikotarpis. Taip yra todėl, kad vaikai susitelkia į dabartį. Planuoti ir svajoti yra gerai, bet tai neturi užgožti esamojo momento. Kurti planus naudinga siekiant efektyvios ir produktyvios veiklos. Tik labai svarbu nekurti tuščių iliuzijų, kad neva tik ateityje galima tapti laimingu. Labai svarbus balansas tarp dabarties ir ateities. 80 % laiko apmąstymuose turi būti skirta dabarčiai, 10%  – prisiminimams ir tiek pat  ateičiai. Trumpai tariant, laimingas gyvenimas – tai mokėjimas džiaugtis dabartimi ir tuo, kas pasiekta jau šiandien.

Kaip planuoti ateitį?

Planavimas yra naudingas ir reikalingas norint išvengti chaoso. Jis taip pat suteikia gyvenimui kokybės. Juk daugelį darbų ar malonumų svarbu atlikti reguliariai pagal planą. Apsileidimas niekada nesuteiks laimės. Net ir gamta turi savo ciklus, tvarką. Vienas populiariausių planavimo metodų – skirstyti darbus į A, B, C ir D kategorijas. A – skubūs ir svarbūs darbai, B – svarbūs, bet neskubūs, C – skubūs, bet nesvarbūs ir D - neskubūs ir nesvarbūs, kurių galima ir neatlikti. Planavimas turi padėti išlaikyti produktyvumą. Jei daugiausiai dėmesio yra skiriama A ir B darbams – viskas puiku. Galima kartais nukrypti nuo plano, bet jei darbai skirstomi kitaip – planavimo dar reikia mokytis.

Kodėl taip svarbu galvoti apie dabartį?

Dirbti, poilsiauti ir gyventi – viską reikia daryti nuoširdžiai ir visu šimtu procentų. Laimingiausios akimirkos būna paprastos. Žmogus bus kur kas laimingesnis besikapstydamas sode nei važiuodamas prabangiu automobiliu. Gebantieji susitelkti į dabartį nuveikia daugiau. Jei netenkina dabartinė būsena, atsižvelgiant į situaciją, reikia ją keisti. Dažniausiai reikia pakeisti elgesį ar mąstymą. Kai viskas, kas yra žmogaus valioje, padaroma, tereikia susikaupti ir kantriai laukti. Viskas gyvenime praeina. Tačiau jei žmogus vis laukia, kada pasikeis aplinkybės, ateis geresni laikai, vyras nustos gerti, vaikai pradės studijuoti ar gražiai elgtis – tai jau tampa nenormaliu elgesiu. Kai situacija ilgai nesikeičia, viskas rodo, kad vengiama prisiimti atsakomybę.

Kas lemia gyvenimą rytdiena?

Tai sukelia baimės ir bijojimas pažvelgti tiesai į akis. Daug lengviau gyventi iliuzijose ir tikėtis, kad kada nors ateis laimė. Tačiau praėjus tam tikram laikui ar pasikeitus aplinkybėms laimė nesikeičia. Gavus trokštamas pareigas, laimėjus loterijoje, ištekėjus už mylimojo, susilaikus mažylio ar pasiekus kokį nors kitą tikslą žmogų aplanko euforija, trumpas pakylėjimas, bet po kurio laiko tai praeina ir jaučiamasi taip, kaip iki tos laimės akimirkos ar dar blogiau. Laimę galime suteikti tik patys sau. Tai pasiekti galima tik išsprendus vidines problemas ir pradėjus keistis.

Kokiems žmonėms būdingas toks laimės laukimas?

Asmenybėms, kurios turi daug iliuzijų. Paprastai tokie žmonės mano, kad kažkas visada pasikeis, jų gyvenimai susitvarkys, nuotaika atsiras ir viskas susidėlios į savas vietas tarsi savaime. Pastebima, kad tai labiau būdinga sovietmečiu gyvenusiai kartai. Taip yra dėl to, kad anuomet valdžia pasirūpindavo gyvenamąja vieta, darbu. Nuo pačio žmogaus mažai kas priklausė. Buvo skatinamas kuklus gyvenimo būdas ir tikėjimas gausiai dalijamais šviesesnio rytojaus pažadais. Tačiau šia savybe pasižymi nebrandūs asmenys ir itin globėjiškų tėvų vaikai.

Kaip planavimą veikia  informacinės technologijos?

Mes patys leidžiame technologijoms mus veikti suteikdami joms pernelyg daug reikšmės ir pasinerdami į jas. Jei staiga iš mūsų gyvenimų dingtų visos informacinės technologijos, net neabejoju, kiltų panika. Tačiau laikui bėgant viskas atsistotų į savas vietas.

Kada darbų ir įvairių veiklų atidėliojimas tampa nenormaliu reiškiniu ir signalizuoja apie sutrikimą?

Taip nutinka kai pats žmogus ar jį supantys aplinkiniai pastebi, kad daugiau yra kalbama arba mąstoma nei daroma. Tai yra signalas, kad reikia keisti planavimą. Tokie žmonės nenori prisiimti atsakomybės už savo veiksmus ir visada randa pasiteisinimų savo neįgyvendintiems planams. Tačiau svarbu žinoti, kad nuolatinis darbų atidėliojimas gali būti ir depresijos požymis. Ypač jei daugiau nei 2 savaites kankina liūdesys ir nebedomina niekas, kas domino anksčiau. Priklausomai nuo sutrikimo sunkumo, tampa sunku atlikti net ir kasdienius darbus, juos planuoti. Jau nekalbant apie iššūkius ir rimtesnius projektus. Galiausiai kyla ir kaltės jausmas dėl neįgyvendinamų darbų. Tokiais atvejais reikia kreiptis į specialistus, kurie skiria gydymą.

Kaip vertinate būseną kai žmogus perka įvairius daiktus, drabužius, tačiau naudojimąsi jais vis atidėlioja?

Taip elgtis skatina nesaugumo jausmas ir baimė patirti nepriteklių. Tai labai būdinga mūsų šalies gyventojams dėl klimato. Mums nepakanka kaip kokiems ispanams džiaugtis šiluma vasarą ir skaniais obuoliais rudenį. Mes turime šaltą ir snieguotą žiemą, todėl privalome pasirūpinti, kad nesušaltume ir nemirtume iš bado. Instinktyviai jaučiame, kad turime sukaupti pakankamai maisto, kuro, šiltų drabužių. Tai būdinga ir dėl karų, kuriuos išgyveno seneliai ir tėvai. Toks nuolatinis pasiruošimas blogiems laikams ir nerimas yra įaugę į kraują. Problemos užklumpa kai žmogus nebesugeba gyventi dabartimi ir tik nerimaudamas laukia ateities bei priekaištauja kitiems dėl netausojimo, išlaidavimo, pernelyg dažnų pramogų. Negerai savo gyvenimo būdą kategoriškai laikyti vieninteliu teisingu. Jei užklupo nerimas dėl ateities, reikia nebijoti jį įvardinti, susimąstyti ir po kurio laiko paklausti savęs: ar galiu ką nors pakeisti? Jei pakeisti įmanoma – reikia taip ir daryti, o jei ne – išmokti su tuo susitaikyti. Gyvenime reikia mokytis atleisti skriaudėjams, atsiprašyti įskaudinus, pagalvoti, ką kitą kartą galima padaryti kitaip ir gyventi toliau.

Ar visada yra gerai taupyti „juodai dienai“?

Finansai yra pati skausmingiausia ir daugiausiai emocijų kelianti sritis. Tai ir vidinės žmogaus psichologijos atspindys. Jie rodo savivertę, gebėjimą prisiimti atsakomybę ir požiūrį į pinigus. Gerai kai pajamos būna didesnės už išlaidas, tinkamai sudėliotos vertybės ir nėra sunku atsisakyti įvairių smulkių malonumų dėl svarbesnio tikslo. Taupyti svarbiausia pozityviam tikslui: kelionei, būstui, saviugdai... Rekomenduojama vengti vartotojiško požiūrio ir pirkti viską tik tam, kad turėti. Nesveika taupyti „juodai dienai“, savo laidotuvėms ar kitoms blogybėms. Nes tam ir programuojame savo gyvenimą.

Tačiau žmonės, kurie mažai galvoja apie ateitį ir yra linkę vadovautis jausmais ir emocijomis neatrodo rimti.

Visur turi būti saikas ir pusiausvyra. Tik šia diena gyvenantys laisvamaniai taip pat ne visada yra laimingi. Taip dažnai atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Toks gyvenimo būdas gali slėpti nesaugumo jausmą. Mažai apie ateitį galvojantys žmonės bijo, kad visos gėrybės (pinigai, maisto produktai, pramogos, laikas ir kt.), kurias šiandien turi, baigsis ir todėl puola be saiko vartoti, mėgautis. Pinigai švaistomi, o maistas ryte ryjamas. Natūralu, kad tokiais žmonėmis yra sunku pasitikėti. Susitvarkyti su savo nesaugumo jausmu reiškia suvokti, kad pasirinkus vieną daiktą, teks atsisakyti kažko kito ir mokėti džiaugtis dabartimi negalvojant apie rytojų.

Kokias didžiausias klaidas darome kiekvienas?

Tiek aš, tiek ir kiti mano kolegos pastebime, kad viena didžiausių pacientų klaidų yra nenoras prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą.

Galima to išvengti?

Žinoma. Tiesiog reikia neatidėlioti. Kartais psichologai klausia savo paciento, ką jis darytų jei žinotų, kad jam liko nedaug laiko gyventi. Labai dažnai žmonės atsako, kad nedarytų visiškai nieko. Baimė paralyžiuoja. Po didele mirties baime slepiasi didelis nenoras gyventi.

Kokias tris gyvenimo taisykles turėtume naudoti kiekvienas?

Reikia užduoti sau tris klausimus: ką daryti kitaip, ko vengti ir ką pašalinti iš savo gyvenimo jau dabar. Galima šiuos klausimus užsirašyti ir pasikabinti kasdien matomoje vietoje arba tiesiog nuolatos sau kartoti, kad vienintelis žmogus, kuris gali padaryti mane laimingą, esu aš pats. Nereikia gailėtis klaidų. Jų darome visi, bet iš to reikia mokytis ir judėti pirmyn. Paminklai statomi ne už norus, o už realius darbus.


DIDELIS VAIKŲ AMŽIAUS SKIRTUMAS - interviu žurnalui "Prie kavos"

Koks amžiaus skirtumas tarp vaikų laikomas optimaliu? Ką reiškia didelis amžiaus skirtumas tarp vaikų?

Tinkamiausią amžiaus skirtumą tarp vaikų įvardinti yra sudėtinga, nes vaikai ir jų tėvai yra labai skirtingi ir individualūs. Dažniausiai psichologai optimaliu amžiaus skirtumu tarp vaikų laiko 4 metus. Kada vyresnis vaikas jau yra gavęs pakankamai išskirtinio dėmesio ir meilės, o amžius skirtumas tarp vaikų dar netrukdo atrasti bendrų pomėgių ir veiklos. Dideliu amžiaus skirtumu tarp vaikų yra laikoma 6 ir daugiau metų. Kai kurie psichologai teigia, kad vaikai, tarp kurių amžiaus skirtumas didesnis nei 6 metai, auga jau kaip vienturčiai.

Galima numanyti, kad vaikui, kuris šeimoje ilgą laiką buvo vienturtis, gana nelengva susitaikyti su mintimi ir padėtimi, kai atsiranda jaunesnis brolis ar sesė. Tai gali psichologiškai traumuoti vyresnėlį? Jei taip, tuomet kokios gali būti pasėkmės?

Jaunesnio vaiko gimimas šeimoje krizę vyresniam vaikui sukelia nepriklausomai nuo jo amžiaus. Kartais kuo vyresnis vaikas, tuo lengviau jam yra paaiškinti mažesnio vaiko atsiradimą ir būsimus pasikeitimus šeimoje. Ir tai kaip vyresnis vaikas susitaiko su jaunesnio vaiko atsiradimu labiau priklauso ne nuo amžiaus skirtumo, o nuo to kaip tėvai paruošia vaiką, kaip kalba ir aiškina pasikeitusią situaciją, kiek dėmesio netenka vyresnysis. Jaunesnio vaiko atsiradimą aš nepavadinčiau trauma, tai krizė, kurią kiekviena šeima turi įveikti per 6 mėnesius, nes jei nepavyksta to padaryti per pusę metų, gali prireikti psichologo pagalbos šeimai. Gimus jaunesniam vaikui, vyresnėlis gali jaustis nemylimas, apleistas, nuskriaustas, gali pradėti nekęsti gimusio vaiko, jausti jam pavydą ir pyktį. Vyresnėlis gali staiga sumažėti, pradėti elgtis vaikiškiau nei jam buvo būdinga, pvz.: pradėti prašyti čiulptuko arba norėti kartu miegoti su mama. Visa tai rodo, kad vaikas jautriai išgyvena permainas ir jam reikia padėti jas įveikti. Gali būti ir taip, kad iš pradžių vyresnis vaikas labai gerai reaguoja į naujagimį, bet šiam pradėjus ropoti, vaikščioti ir imti vyresnėlio daiktus, trukdyti žaisti ar mokytis, gali atsirasti pyktis ir nenoras dalintis.

Kas dedasi vyresnėlio galvelėje ir širdelėje, kai prakutęs mažasis neklaužada   nuolat būna teisus,o  iš vyresnėlio dažniausiai reikalaujama nuolankumo ir tolerancijos mažylio atžvilgiu?

Vyresnis vaikas neteisybės atveju jaučiais nemylimas, įskaudintas ir nesuprastas, todėl tolerancijos reikia mokinti ne tik vyresnėlį, bet ir jaunėlį. Vyresnėliui reikia aiškinti, kad mažesnis brolis ar sesė reikalauja daugiau tėvų dėmesio, nes jis dar nesugeba ir nemoka daug ką daryti savarankiškai, o jaunesnį vaiką reikia pratinti prie to, kad vyresnis vaikas turi teisę turėti savo erdvę, savo daiktus ir savo laiką ir be atsiklausimo kito daiktų imti negalima.

Mažylis gana anksti suvokia, kad konflikto su vyresnėliu metu  jis sulauks palaikymo iš tėvų, todėl gana dažnai savo padėtimi piktnaudžiauja. Ar gali  jaunėlis vyresnįjį provokuoti konfliktui sąmoningai?  Kodėl?

Vaikai labai greitai pajaučia kaip ir kada gali manipuliuoti tėvais ir tai sėkmingai daro, nes visi vaikai yra egocentriški ir pirmiausia galvoja apie savo poreikių patenkinimą. Atjauta ir empatija pas vaikus atsiranda apie 4-5 gyvenimo metus. Iki šio amžiaus vaikus valdo noras kuo greičiau bet kokia kaina patenkinti savo norus. Taigi jaunėlis tikrai gali piktnaudžiauti savo padėtimi ir išvesti iš kantrybės vyresnįjį. Vaikų konfliktų situacijose tėvai turi būti labai atsargūs, skatinti konfliktus spręsti savarankiškai ir nekaltinti visada vieno vaiko. Atsiminkite konflikte visada dalyvauja dvi pusės.

Ką mažyliui iš tiesų reiškia ( ką jis jaučia, galvoja)  turėti smarkiai vyresnį sesę ar brolį?

Mažyliui vyresnis brolis ar sesė dažniausiai būna didelis autoritetas. Mažylis jaučia meilę ir globą ne tik iš tėvų, bet ir iš vyresnio brolio ar sesers. Toks vaikas dažniausiai jaučiasi ypatingai saugus, nes turi vyresnį brolį ar sesę, kuri apgins nuo kitų (kartais ir nuo tėvų), patars, bet nepamokslaus ir padės, bet neužgoš savarankiškumo.

Kas labiau laimi dėl didelio amžiaus skirtumo- vyresnėlis ar mažylis? Kodėl?

Dėl didelio amžiaus skirtumo laimi ir vyresnėlis ir mažylis. Vyresnėlis ugdosi didesnį savarankiškumą, atsakomybės jausmą, turi mažą žmogutį, kuris visą laiką myli besąlygiškai ir tave laiko beveik dievu. Mažylis iš vyresnėlio gauna meilės ir saugumo jausmą, pavyzdį kaip gyvenime geriau elgtis ar nesielgti.

 Manoma, kad kuo mažesnis amžiaus  skirtumas tarp vaikų, tuo stipresnis jų tarpusavio ryšys. Ar ši  teorija pasitvirtina?

Ši teorija pasitvirtina tikrai ne visada. Pametinukai vaikai gali nerasti bendros kalbos ir veiklos, nes jų temperamentai, pomėgiai yra skirtingi, o vaikai tarp kurių didelis amžiaus skirtumas gali labai sėkmingai sutarti. Aišku amžiaus skirtumas jau įtakos tai, kad vaikų interesai bus skirtingi ir jiems labiau reikės derintis vienam prie kito. Ryšys tarp vaikų labiau priklauso nuo charakterių panašumų ir to, kaip tėvai geba suvienyti vaikus į vieną komandą. Būna ir taip, kad gyvenant po vienu stogu vaikai tarpusavyje nuolat pešasi, viskuo nepasidalina, kartu neleidžia laiko, bet vienam išsikrausčius, atsiranda ilgesys ir noras bendrauti.

Vaikai, tarp kurių yra didelis amžiaus skirtumas tarpusavyje linkę konkuruoti? Jei TAIP, tuomet kokiose srityse? Jei NE, tuomet kodėl?

Tarpusavyje linkę konkuruoti bet kokio amžiaus vaikai. Jaunesnis vaikas nori pasivyti vyresnįjį pasiekimuose, savarankiškume ir suteikiamoje laisvėje, pvz.: taip pat gerai kalbėti, skaityti, žaisti krepšinį, nueiti miegoti tokiu pačiu metu kaip vyresnis brolis ar sesė. Vyresnis vaikas paprastai su jaunesniu konkuruoja dėl tėvų dėmesio, pagalbos kasdienėje veikloje. Kai amžius tarp vaikų yra didelis, kartais atsitinka taip, kad gimus jaunesniajam vaikui, vyresnysis atsipalaiduoja nuo perdėto tėvų rūpesčio ir meilės, nes tėvai augindami tik vieną vaiką gali perdėtai juo rūpintis ir slopinti jo savarankiškumą, o gimus kitam vaikui tą rūpesti padalina dviem.

Gal galite paminėti keletą privalumų,  kai šeimoje auga vaikai, tarp kurių- didelis amžiaus skirtumas?

Tėvams fiziškai yra lengviau auginti vaikus tarp kurių didelis amžiaus skirtumas, nes vyresniam vaikui nebereikia tiek daug tėvų pagalbos, nes jis yra labiau savarankiškas, turi savo pomėgių ir draugų, kartais gali tėvams pagelbėti prižiūrint jaunesnį brolį ar sesę. Tėvai gali daugiau išskirtinio dėmesio skirti kiekvienam vaikui.

Dažnai tėvai, bandydami vyresnėliui įskiepyti atsakomybės jausmą , jį įpareigoja rūpintis jaunesniu broliu ar sese. Ar tai - teisingas požiūris? Kodėl?

Vyresnėli skatinti pasirūpinti mažuoju reikia, bet tai neturi būti nuolatinis procesas. Iš vaiko negalima atimti vaikystės, paverčiant jį jaunėlio prižiūrėtoju. Atsakomybei vaikui ir turi būti vaikiška, atitinkanti jo amžių, supratimą ir galimybes. Tarkim dešimtmetį palikti su sergančiu trimečiu, kada reikia girdyti vaistus ir pan., būtų tikrai neatsakingas tėvų poelgis, vyresniam vaikui užkraunant per didelę atsakomybę. Reikia nepamiršti, kad vyresnis vaikas turi ir savo poreikių ir užsiėmimų, o jaunėlis gali jam ir trukdyti, tarkim atlikti namų darbus.

 Ar yra riba tarp vyresnėlio išnaudojimo ( kai tėvai jį padaro mažylio aukle) ir pagalbos prižiūrint mažylį? Kur ji?

Tokia yra tikrai yra. Tėvai negali vyresnio vaiko paversti nemokama aukle, nes nuolatinė ir priverstinė jaunesnio vaiko priežiūra gali neleisti atsirasti šiltiems tarpusavio jausmams. Vyresnis brolis ar sesė negali pakeisti tėvų. Nepaisant didelio amžiaus skirtumo vaikus turi sieti broliškas ar seseriškas ryšys. Pagalba turėtų būti arba savanoriška arba palyginti ne dažna. Reikia nepamiršti, kad vyresnis vaikas yra tik vaikas (nors gimus jaunesniam vaikui, vyresnis vaikas tarsi akyse užauga tėvams) ir per didelės atsakomybės jam užkrauti nereikia.

 

Ar susiklosčius liūdniausiam gyvenimo scenarijui, kai netenkama tėvų, smarkiai  vyresnis brolis ar sesė gali užimti jų vietą? Kodėl?

Sunku vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą, nes daug kas priklauso nuo konkrečios šeimos situacijos, t.y. kokio amžiaus yra vyresnis vaikas, kokie santykiai tarp vaikų ar yra giminaičių, kurie galėtų padėti našlaičiais likusiems vaikams. Jei vyresnis vaikas yra pilnametis ar vyresnis bei yra atsakingas, subrendęs tada jis gali pasirūpinti jaunesniu vaiku ir kažkiek atstoti tėtį ir mamą.

Gal galite paminėti keletą dažniausiai daromų tėvų klaidų, kai šeimoje auga vaikai, tarp kurių- didelis amžiaus skirtumas?

Dažniausios klaidos būna šios: spaudimas vyresniam vaikui, kad šis mylėtų jaunesnįjį ir rodytų šiam tik teigiamus jausmus; dėmesio ir laiko vyresniam vaikui neskyrimas, vyresnio vaiko padarymas mažesniojo aukle, konfliktų tarp vaikų ignoravimas arba kaltės visą laiką suvertimas vyresniam, nes šis yra vyresnis ir protingesnis.

Psichologė Gintarė Jurkevičienė


Psichologė Gintarė Jurkevičienė
VšĮ "Mokymų ir psichologinio konsultavimo centras"

Apie baimę bendrauti... TESTAS

Žmogus sociali būtybė. Jau gimęs kūdikis gali atskirti žmogaus veidą iš aplinkos ir mamos balsą iš visų kitų garsų. Dažniausiai paauglystės metu arba jau suaugus žmonėms gali atsirasti baimė bendrauti su nepažįstamais ar mažai pažįstamais žmonėmis.

Įvertinkite savo nerimo lygį socialinėse situacijose. Prie kiekvieno Jums tinkančio teiginio pažymėkite pliusą. Testo pabaigoje suskaičiuokite kiek surinkote pliusų:

1.      Aš dažnai nerimauju dėl to, kad kiti mane palaikys kvailiu/e, nuobodžiu/e, nekompetentingu/a;

2.      Aš bijau kritikos dėl savo išvaizdos;

3.      Aš nenoriu, kad kiti žmonės matytų mano nerimavimą (prakaitavimą, raudonavimą, balso virpėjimą ir kt.);

4.      Man sudėtinga bendrauti su autoritetais (dėstytojais, vadovais);

5.      Aš vengiu bendrauti su nepažįstamais arba mažai pažįstamais žmonėmis, o jei bendrauja man tai sukelia didelį nerimą;

6.      Viešas kalbėjimas man yra didžiulis iššūkis;

7.      Kai mane kas nors stebi aš jaučiu įtampa ir negaliu atsipalaiduoti (pvz.: valgant, renkantis rūbus);

8.      Aš dažnai save kritikuoju dėl padarytų klaidų bendraujant;

9.      Man labai svarbu, kad kiti man pritartų ir palaikytų;

10.  Man atrodo, kad kiti mane vertina neigiamai;

11.  Prieš svarbų pokalbį aš blogai užmiegu naktį, repetuoju savo galimus žodžius;

12.  Aš bijau pasirodyti prastesnis/esnė už kitus;

13.  Kalbant su kitu žmogumi aš dažnai negirdžiu ką sako pašnekovas, nes mintyse galvoju ką man reikės atsakyti;

14.  Žmonės visada vertina ir kritikuoja;

15.  Man sunku išlaikyti akių kontaktą su nepažįstamu pašnekovu;

16.  Privalau gauti visų pritarimą;

17.  Būdamas/a tarp mažai pažįstamų žmonių, aš jaučiuosi nepilnavertis/ė;

18.  Aš stengiuosi išvengti nerimą keliančių situacijų arba daug galvoju apie tai kaip reikėtų jų išvengti;

19.  Aš vengiu valgyti viešose vietose, nes galiu apsipilti, apsitrupinti arba man gali drebėti rankos;

20.  Jeigu su kuo nors nesutiksiu, jie supyks arba galvos, kad esu kvailas/a;

21.  Aš dažnai užsiimu pašaliniais darbais, kad išvengčiau pokalbio;

22.  Aš sąmoningai pasišalinu iš įvairių situacijų, kad nereikėtų bendrauti;

23.  Aš retai išsakau savo nuomonę, nes bijau kitų žmonių prieštaravimų;

24.  Dažnai jaučiu, kad bendraujant su kitais žmonėmis, nerimas man užblokuoja atmintį, mąstymą ir dėmesį;

25.  Jei kam nors nepatinku, reiškia, kad kažkas negerai su manim;

26.  Aš labiausiai bijau, kad kiti mane blogai įvertins.

  • Jei surinkote nuo 0 iki 4 pliusų, Jūsų nerimo lygis socialinėse situacijose nėra didelis. Jūs gebate susitvarkyti su iššūkiais iškylančiais bendraujant, gerai jaučiatės būdamas tarp nepažįstamų žmonių įvairiose vietose. Didelio streso Jums nekelia viešas kalbėjimas ar pokalbio užmezgimas su patraukliais ar autoritetingais asmenimis. Jūs apie save esate geros nuomonės ir kitų žmonių požiūris į Jus ar jų kritiką Jums nesukelia neigiamų emocijų.
  •  Jei surinkote nuo 5 iki 9 pliusų, Jūsų nerimo lygis, bendraujant su menkai pažįstamais arba nepažįstamais žmonėmis, būnant situacijose, kuriose Jus gali stebėti ir vertinti kiti, truputi pakylą, bet i esmės Jūs galite kontroliuoti savo patiriamas emocijas ir nevengiate įvairių socialinių situacijų. Prieš viešą kalbėjimą ar apsilankymą didesnėje kompanijoje Jums būna neramu, bet pradėjus bendrauti, kalbėti nerimas nuslopsta ir Jūs susitvarkote su numatytomis užduotimis.
  • Jei surinkote nuo 10 iki 15 pliusų, Jūsų nerimas įvairiose socialinėse situacijose yra ganėtinai aukštas ir net jei nevengiate bendrauti su autoritetingais ar nepažįstamais žmonėmis, būti stebimi ir vertinami, Jums tai sukelia įtampa, kuri išlieka viso bendravimo ar veiklos metu. Jums labai svarbi kitų žmonių nuomonė. Save dažnai nuvertinate ir bijote, kad kiti supras, koks neįdomus ar nekompetentingas Jūs esate. Jei yra buvę, kad dėl jaučiamo nerimo mieliau liekate namuose nei einate į gimtadienį, koncertą ar kavinę, jei dėl to, kad teks papulti į mažai kontroliuojamas socialines situacijas, esate atsisakęs paaukštinimo darbe ar smagios patirties gyvenime, Jums būtų naudinga kreiptis pagalbos į psichologą.
  •  Jei surinkote daugiau nei 16 pliusų, Jūsų nerimas socialinėse situacijose yra aukštas ir Jums neretai būna sudėtinga jį suvaldyti. Gali būti, kad dėl patiriamo nerimo bendraujant, Jūs vengiate tam tikrų socialinių situacijų, menkai pažįstamų žmonių ar vietų. Patiriamas nerimas Jums trukdo kokybiškai gyventi, todėl būtų naudinga Jums kreiptis į psichologą dėl galimybės išmokti valdyti nerimą. Rekomenduočiau kreiptis į kognityvinės elgesio terapijos specialistą, nes būtent kognityvinė elgesio terapija padeda efektyviausiai įveikti socialinį nerimą.

Šeimos krizės. Kaip išlikti šeima?

Vienas iš būdų kaip psichologai kalba apie krizinius etapus šeimos gyvenime yra pagal vaikų šeimoje atsiradimą ir jų raidą. Vienos šeimos šiuos sudėtingus momentus išgyvena labai lengvai, o kitoms su jais susidoroti tampa sudėtinga. Ištikus krizei šeimoje nereikia nei panikuoti, nei bėgti skirtis, krizė yra galimybė savo santykius perkelti į aukštesnį lygį, t.y. susikurti geresnius tarpusavio santykius.

Dažniausiai analizuojamos šios šeimos krizės:

Vaiko laukimas ir gimimas. Net ir planuoto kūdikio gimimas į šeimą įneša chaoso. Neretai poros galvoja, kad gimęs kūdikis kaip tik pagerins pašlijusius tarpusavio santykius, o yra priešingai. Naujos gyvybės atėjimas pareikalauja vaidmenų persidėliojimo, daug fizinių, psichologinių pastangų. Neretai šis šeimos etapas yra lydimas ir pinigų trūkumo, rutinos ir dėmesio vienas kitam trūkumo, o tai jau tiesus kelias į santykių atšalimą. Moteriai tapus mama siaučia hormonai, ji jaučiasi pavargusi, o vyras jaučiasi pamirštas ir neįvertintas. Laikas ir dėmesys prieš vaiko gimimą skirtas vienas kitam, dabar nukeliauja vaiko priežiūrai. Neretai ir seneliai padidina įtampą dalydami patarimus apie kūdikio auginimą, atvažiuodami ir mėgindami padėti jauniems tėveliams, o tokia pagalba dažnai neleidžia susikurti porai naujų pareigų pasidalinimo, šeimos taisyklių. Vyras gali pasišalinti nuo vaiko priežiūros, nes „moterys ir taip puikiai susitvarko“.

Vaiko išėjimas į darželį, kuris labai dažnai būna susijęs su moters grįžimu į darbą ir pareigų persidėliojimu. Pora turi iš naujo pergalvoti, kas nuves ir parves vaiką iš darželio, kas rūpinsis buitimi, nes moteris pradėjusi dirbti nebegali tiek laiko ir energijos skirti namams, kiek galėjo tai daryti augindama kūdikį. Gali nutikti ir taip, kad moteris ištrūkusi iš namų, atgavusi socialinį ir ekonominį statusą, jausdamasi ne tokia priklausoma nuo vyro, nusprendžia skirtis. Yra tokia statistika, kad šeimos dažniausiai skiriasi tada kai vaikui sueina 3 metai.

Vaiko išėjimas į mokyklą. Prisitaikymas prie dienotvarkės pasikeitimų ir gebėjimas ramiai stebėti kaip tavo vaikas auga ir tampa savarankiška asmenybe. Būna ir taip, kad vaikas jausdamas tėvų nesutarimus tampa probleminiu arba nepatogiu vaiku, pvz.: pradeda elgtis netinkamai, nesimoko arba tampa labai jautriu, nesusiranda draugų, nenori lankyti užklasinės veiklos. Taip tėvai visą dėmesį skiria vaikui, norėdami padėti jam išspręsti problemas. Vaikai jaučiasi atsakingi už tėvų laimę ir bando sąmoningai ar nesąmoningai visą dėmesį atkreipti į save, kad tėvai neturėtų laiko pyktis ir konfliktuoti. Šeima nesubyra, nes ją laiko bendras rūpestis dėl „probleminio vaiko“. Ne veltui yra sakoma, kad vaikai problemų neturi, jų turi visa šeima ir kartais vertėtų mamai ir tėčiui išvažiuoti dviese savaitgaliui pailsėti ir pasikalbėti, o ne bandyti spręsti eilinę vaiko problemą. Vaikams yra traumuojantis supratimas, kad tėvai kartu gyvena tik dėl jo.

Vaiko paauglystė. Vaikas tampa dar labiau nepriklausomas. Bando kurti savo draugų ratą, laisvalaikį leidžia su bendraamžiais ir vis rečiau su šeima. Mama ir tėtis turi ne tik susigyventi su paauglio emocijų audromis, priešgyniavimais, bet ir persidėlioti tarpusavio bendravimą, pakeisti laisvalaikio įpročius. Svarbu išlaikyti darnią komandą tam, kad paauglys nemanipuliuotų tėvų tarpusavio nesutarimais. Nutinka ir taip, kad paauglys ir vienas iš tėvų tampa komanda prieš kitą tėvą. Vienas iš tėvų tarsi nuvertinamas ir išstumiamas iš sprendimų priėmimo. Toks bendravimas šeimoje yra žalingas tiek paaugliui, tiek vyrui ir moteriai.

Vaiko arba paskutinio iš vaikų išėjimas iš namų. Naujo identiteto ir prasmės poroje paieškos. Jei šeimos tikslas buvo užauginti vaikus, jis pasiektas. Nebelieka kas laiko vyrą ir moterį kartu. Nebereikia skubėti namo gaminti vakarienės ar padėti ruošti namų darbų. Lieka du žmonės, tušti namai ir spengianti tyla. Jei auginant vaikus vyras ir moteris nutolo vienas nuo kito, neskyrė pakankamai laiko tik vienas kitam, gali būti sunku iš naujo kurti santykius, ritualus ir dienotvarkę

Kadangi savaime rieda tik vežimas į bedugnę, šeimoje santykiai savaime nepasitaisys. Krizę bus lengviau įveikti jei:

1. Kalbėsite. Kalbėtis nereiškia kaltinti vienas kitą dėl visų praeities klaidų. Kalbėtis reiškia išsakyti savo poreikius ir aiškiai įvardinti, ko tikitės iš partnerio. Kaltinimai, šantažavimas, ironija nėra tinkami būdai spręsti problemas. Jei nebežinote kaip kalbėtis ir susikalbėti, galite pamėginti tokią kalbėjimosi schema: kas vakarą 3 minutes kalba vienas, o kitas tik klausosi, įsiterpti ir prieštarauti negalima. Kalbantysis išsako tai kas per dieną patiko partnerio elgesį ir pasako vieną taisytiną dalyką. Po to tris minutes kalba antrasis asmuo, o pirmasis tyli ir klauso. Toks pasikalbėjimas neturi peraugti į diskusiją. Tai tiesiog mokinsimasis išsakyti savo jausmus, poreikius ir išgirsti kitą.

2. Aktyviai leisite laisvalaikį dviese. Tinka viskas, kas sukelia teigiamas emocijas ir skatina pajudėti, pvz.: pasivaikščiojimas, darbas sode, grybavimas. Toks aktyvus laisvalaikio leidimas turėtų būti kasdien bent po 30 minučių.

3. Nepamiršite 3 stebuklingų žodžių, kurie suklijuoja santykius: ačiū, atsiprašau ir komplimentų vienas kitam. Poroje savaime suprantamų dalykų nėra ir už pagamintą vakarienę ar sutvarkytą automobilį reikia kas kartą padėkoti, už padarytas klaidas reikia nebijoti atsiprašyti, o girti reikia kiek įmanoma dažniau.

4. Pasversite savo vertybes bei prioritetus ir prieš konfliktą sugebėsite padaryti išminties pauzę. Įvertinkite kas yra svarbiau kurti gerus santykius ar laimėti ginčą, įrodyti, kad Jūs esate pranašesnis. Ir kiekvieną kartą prieš pradedant barnį, verta žengti žingsnį atgal ir įvertinti situaciją iš šono.

5. Kursite ateities planus. Niekas taip nevienija žmonių kaip bendro tikslo arba priešo turėjimas (žento ar marčios pavertimas bendru priešu nėra gera taktika). Visas šeimas, kurios daug metų sėkmingai gyvena kartu vienija bendra misija. Daug smagiau ir naudingiau svajoti apie ateitį nei kapstytis po praeitį ir ieškoti vienas kito nuodėmių. Nors kartais ir naudinga prisiimti savo santykių pradžią, jausmus, kurie buvo tik pradėjus draugauti ir nuvykti į vietas kur susipažinot, ėjot į pasimatymą ir pan.

Psichologė Gintarė Jurkevičienė


Galios žaidimai poroje. Kaip tai veikia?

Šeimų/porų psichologas Kaune
Psichologė Gintarė Jurkevičienė
VšĮ "Mokymų ir psichologinio konsultavimo centras"

Gerai subalansuotoje poroje, abu partneriai turėtų žaisti vienoje komandoje ir siekti bendrų tikslų. Palaikyti, paremti, suprasti ir padėti. Taip turėtų būti, bet neretai būna ir taip, kad kiekvienas žaidžia savo komandoje ir siekia savų tikslų. Ar visada tai vyksta sąmoningai? Ar partneriai nori pakenkti vienas kitam, kad tik laimėtų kovą? Dažniausiai ne. Tiesiog du žmonės siejami artimų jausmų įsivelia į galios žaidimą, t.y. noras įrodyti kurio viršus ir kas teisus laimi prieš bendrą gerovės siekį arba gerovės supratimas poroje skiriasi.

Galia visada susijusi su santykiais: vienas veikia, kitas duoda atsaką. Problemos santykiuose prasideda tada, kai pasireiškia du kraštutinumai: kai poroje du žmonės nuolat bet kokia kaina kovoja ir demonstruoja savo galią, o kitas variantas, kai poros atsisako rodyti galią, siekdami išvengti konfliktų. Pirmuoju atveju pora nuolat konfliktuoja ir pavargsta nuo kasdienių kivirčų ir įtampos, antruoju atveju – poroje įvyksta emocinis atitolimas.

Paprastai galios žaidimai vyksta tik ten, kur yra jausmai ir aistra. Tai jei poroje nekyla ginčių, kas vadas, tai poroje nėra meilės? Nebūtinai, arba toje poroje gyvų aistrų arba toje poroje sugyvena labai išmintingi žmonės, kurie gerai žino, kad galios žaidimai laimės nesuteikia, o kova už savo savigarbą, savigarbos kaip tik neprideda (kai viena kaimynė man pareiškė, kad su savo vyru ji niekada nesipyksta, nes jis su viskuo sutinka, aš taip ir likau nesupratusi ar jis toks protingas ar jam niekas neberūpi).

Dažniausiai galios žaidimai atrodo taip:

·       Tu man taip pasakei, o aš tau šitaip atsakysiu, o kas po to nebesvarbu. Noras atsigriebti, kai tave įskaudina artimas žmogus turbūt visiems pažįstamas. Jei jis tave pavadino ožka, tu būtinai atsigriebsi pavadinsi jį avinu; jei jis pasakė, kad jo mamos barščiai skanesni, tu būtinai išrėki, kad jo mama išvis nemoka gaminti. Vienas kito kaltinimas yra galios rodymo forma. Be to, priekaištai gali būti išsakyti ne iš karto, bet nutylėti ir panaudoti vėliau, kai galima pasiekti didesnį efektą. Dar vertėtų prisiminti frazes, kurios išveda partnerį iš pusiausvyros, pvz.: „tu niekada...“, „tu visada...“, „tu kaip tavo mama/tėtis“. Taigi kaltinantis kitą, ne visada yra nuskriaustasis. Ir taip sukasi karuselė be galo. Laimėtojų nėra. Nuoskaudų kamuolys auga.

·        Tu man taip, tai aš tada patylėsiu. Čia kitas variantas, kai į priekaištus, skundus atsakoma pasyvia agresija – tylėjimu. Nekalbėdamas partneris parodo savo pranašumą prieš kitą, sumenkindamas norą išsiaiškinti ar susitarti. Nekalbadieniai nė vienai porai nesuteikia harmonijos.

·         Jei mane mylėtum, tu...“. Manipuliavimas partnerio jausmais taipogi yra galios rodymas. Gal ne toks atviras ir tiesioginis, bet bandymas pasiekti savų tikslų, kito žmogaus sąskaita, tam kitam kartais net nesuvokiant, kad buvo apsuktas.

·        Ak tu taip padarei/nepadarei, aš tau atsilyginsiu. Tu neišnešei šiukšlių, aš neišlyginsiu marškinių; tu užtrukai darbe, aš savaitgalį leisiu su draugėmis ir pan. Garsiai apie tai nekalbame, nes jei būtų apie tai kalbama ir tariamasi tai jau būtų kompromisai, o ne galios siekimas tyliai renkat taškus savo komandai. Nuoskaudų kamuolys auga toliau.

·         Aš geriau žinau/darau. Viskas gyvenime turi savo kainą.  Jei ir smagu, kad kažkuris vienas uždirba žymiai daugiau, o kitam nereikia sukti galvos dėl finansų, arba kažkuris rūpinasi visais namų kampais, o kitas išlaisvinamas nuo buities rūpesčių, bet neretai už to slepiasi ir pasipuikavimas, kad ji/jis be manęs pražūtų.

Taigi galios pasiskirstymas poroje gali būti įvairus ir žaidimai gali vykti sąžiningai arba nelabai. O taisyklių, kaip turėtų būti nėra. Jei santykiai tenkina abu, tai viskas tvarkoje, bet jei kažkuris jaučiasi  nepilnavertis, išnaudojamas, manipuliuojamas, reikia sustoti ir apmąstyti kas vyksta.


Mūsų Centro psichologės Asta Budvytienė ir Vitalija Mikutaitienė LRT  laidoje "Čia ir dabar" apie jaurtumą ir jautruolius: http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1011829315


Gintarės Jurkevičienės interviu su žurnalo "Prie kavos" žurnaliste tema "Kuo busiu?"

1. Nuo kada anksčiausiai galima pastebėti vaiko polinkį ir gebėjimus vienai ar kitai sričiai, profesijai?  

1. Dažnas aiškinimasis apie profesijos tinkamumą paaugliui ar net suaugusiam žmogui prasideda nuo klausimo: „Kuo norėjai būti vaikystėje?“. Vaikystės pomėgiai ir svajonės dažnai slepia tikrąją žmogaus prigimtį. Kiekvienas vaikas jau gimdamas atsineša savo polinkius ir gebėjimus, tačiau ne visada tie gebėjimai perauga į talentą, nes gabumus reikia ne tik pastebėti, bet ir juos lavinti. Taigi jau gimus vaikui galime jį stebėti ir pamatyti jo išskirtinius gebėjimus ir polinkius, pvz.: vieni vaikai mėgsta klausytis muzikos ir linguoti į taktą, kiti mėgsta piešti, kiti ilgai renkasi rūbus, įvairiai juos derina, dar kiti mėgsta viską taisyti ir gaminti. Tikslaus amžiaus nuo kada galima vaiką nukreipti vienai ar kitai profesijai įvardinti yra sudėtinga ir nelabai reikalinga. Naudingiau yra stebėti vaikus ir leisti jiems natūraliai atskleisti savo pomėgius ir polinkius. Gali būti ir taip, kad vaikas tarsi gabus visose srityse arba neparodo išskirtinio susidomėjimo jokia veikla, profesija arba tie polinkiai labai greitai keičia. Tokiais atvejais tėvai turėtų reaguoti normaliai, nes žmonės yra skirtingi: vieni jau gimę žino kas juos domina ir tikslingai eina savo keliu, o kiti nori išbandyti kuo daugiau veiklų. Tėvai turėtų paskatinti ir leisti vaikams išbandyti kuo daugiau užsiėmimų, veiklos vaiskytėje, kad jau renkantis specialybę jam būtų tikrai aišku kas jam patinka, o kas ne. Orientuojant vaiką būsimai profesijai reikia atsižvelgti ir į vaiko charakterio ypatybes, ar vaikas yra cholerikas, melancholikas ar intravertas, ekstravertas. Tarkim būnant intravertu bus sunku dirbti darbą, kuriame pagrindinė veikla yra bendravimas su žmonėmis. 

2. Visos močiutės ir mamos dažniausiai būna įsitikinę, kad jų atžala- geniali. Tačiau kas objektyviai gali įvertinti, kad vaikas turi ypatingų gebėjimų vienoje ar kitoje srityje?


2. Močiutės ir mamos dažnai pervertina savo vaikų sugebėjimus ir tai yra labai gerai, nes tėvai ir seneliai ir yra tam, kad mylėtų besąlygiškai. Daug blogiau kai tėvai savo vaikus nuvertina. Vaikai irgi retai savo gabumus vertina adekvačiai: jei vaiko savivertė yra sveika, jis savo gabumus pervertins, o jei vaiko savivertė žema ir pažeista tada vaikas save ir savo gebėjimus nuvertins. Todėl tinkamiausiai vaikų gabumus gali įvertinti pedagogai, psichologai ir savo srities specialistai (pvz.: treneriai). Reikia pastebėti tai, kad pedagogai ne visada pastebi gabius vaikus, nes gabūs vaikai gali nesusikaupti pamokose, atsisakyti eiti į mokyklą, neruošti namų darbų. Iš pirmo žvilgsnio tokie vaikai atrodo kaip turintys elgesio ir emocijų sutrikimų ir negabūs mokslai, o neretai tokiems vaikams yra nuobodu mokytis, nes užduotys jiems per lengvos.


3. Galbūt egzistuoja tam tikri požymiai, įrodantys, kad vaikas vienoje ar kitoje srityje yra ne šiaip gabus, bet ypatingai gabus?Kokie ?


3. Vaikas gali būti laikomas gabiu, jei pasižymi žymiai ryškesniu mokslumu, gebėjimais nei galėtume to tikėtis pagal jo amžių. Tie gebėjimai gali reikštis vienoje, keliose ar visose žmogaus gabumų srityse.
Išskiriamos 4 gabumų sritys: intelekto; kūrybinę (problemų sprendimas); socioemocinę (empatija, lyderystė); sensomotorinę (klausa, rega, koordinacija ir kt). Ypatingai gabiais yra laikomi tie, kurių intelekto koeficientas yra daugiau nei 130, o gabiais tie, kurių IQ - daugiau nei 115. Remiantis statistika, tokių vaikų yra apie 16 %. Intelekto koeficientą galima nustatyti atliekant intelekto testus, nes ne visada gabius vaikus atpažįsta ir pedagogai, nes su didesniais vaikų gabumais gali pasitaikyti ir daugiau elgesio ir emocinių problemų. Paprastai gabūs vaikai pradeda anksčiau vaikščioti, kalbėti ir skaityti. Jie turi polinkį bendrauti su vyresniais vaikais ar suaugusiais žmonėmis. Dar vienas specifinis gabių vaikų bruožas yra didesnis jaudrumas, jie jautriau reaguoja į įvairius stresorius. Taip pat šie vaikai pasižymi raidos asinchroniškumu. Taigi ugdyti gabų vaiką yra sudėtinga.


4. Ar augant vaiko gebėjimai gali kardinaliai keistis? T.y. ar ypatingai muzikai gabus vaikas augdamas gali tapti ypatingai gabiu sportininku ar pan.?


4. Nelavinami vaikų gabumai nesivystys toliau, o puikių rezultatų gali pasiekti ir vidutinių gabumų turintis vaikas, jei jis tik norės ir daug dirbs pasirinktoje srityje. Norint tapti bet kurios srities profesionalu svarbu yra mėgti atliekamą veiklą bei daug dirbti. Yra skaičiuojama, kad po 10 tūkstančių praktikos valandų žmogus bet kurioje srityje gali tapti profesionalu. Gali būti, kad vaikas gabus įvairiose srityse, o vystosi ir išryškėja tie gabumai, kuriuos laviname.


5. Tėvai gana anksti, dar iki mokyklos, nusprendžia, kad jų vaikas bus muzikantas, baleto artistas ar gimnastas. Taip mažylis nuo 4-5 metukų jau statomas į konkrečios specialybės vėžes. Ar tai- teisinga taktika. Juk taip anksti nusprendus, kuo taps vaikas, iš jo atimama asmeninė laisvė pačiam nuspręsti, kuo jam būti?


5. Tėvai turėtų stebėti vaiką, kalbėtis su juo, atsižvelgti į vaiko pastabas ir pageidavimus ir tik tada parinkti vieną ar kitą veiklos rūšį bei nebijoti tos veiklos pakeisti. Ankstyvas ugdymas nėra blogai, jei jis nevyksta per prievartą, nepaliekant vaikui laisvo laiko. Kada jei ne vaikystėje vaikas gali išmėginti įvairias veiklos sritis, todėl reikėtų nedrausti vaikui eksperimentuoti. Kitas dalykas tėvai į vaikus neturėtų sudėti savo vaikystės svajonių. Vaikai yra atskirti žmonės, su savo norais ir polinkiais, vaikai nėra mūsų svajonių įgyvendintojai.


6.Ką manote apie giminės , šeimos iš anksto nulemtas specialybes, kai pvz. teisininkų, medikų šeimose gimę ir augę vaikai nuo mažumės ruošiami teisininko ar mediko specialybei, jiems iš anksto paruošiamos darbo vietos ar pan..Tai-pasiteisina? Kodėl?


6. Vienareikšmiško atsakymo į šį klausimą nėra: jei vaikui patinka tėvų profesija tai tikrai vaiką galima ruoši tęsti tėvų darbą, bet nedaryti to prieš vaiko valią. Visą laiką reikia atsižvelgti į vaiko gabumus ir poreikius.


7. Kada yra tinkamas metas vaikui rimtai susimąstyti apie būsimą profesiją?


7. Tokio tinkamo teisingo amžiaus nėra. Vieniems atsakymas ateina sulaukus penkerių metų, o kitiems ir 25 metų būnant nėra aišku ką jie nori veikti gyvenime. Manau pamąstymai apie būsimą profesiją turi būti aptariami su vaiku nuo kokių 6 metų, bet nereiktų nustebti jei vaikas keičia savo nuomonę. Mokinukams labai gera motyvacija mokytis būna, kai paskatiname juos galvoti apie būsimą profesiją, tarkim, jei užaugęs nori būti direktoriumi tai turi mokėti skaičiuoti, kalbėti keliomis kalbomis ir pan.


8.  Galbūt yra konkretūs klausimai, kuriuos vaikas pirmiausiai turėtų užduoti sau prieš rinkdamasis profesiją?Kurie aspektai svarbiausi renkantis specialybę?


8. Vaikas gali pabandyti sau užduoti tokius klausimus: Save po 10 metų aš įsivaizduoju...; Laimingas žmogus užsiima...; Mane žavi žmonės, kurie..., Geriausiai aš jaučiuosi, kai darau..., Mano hobis/laisvalaikio pomėgis..., Labiausiai mane motyvuoja/įkvepia... Renkantis specialybę yra svarbu, kad būsima veikla būtų prie širdies, kad būsimos studijos ir darbas nebūtų pasirinktas remiantis vyraujančiomis specialybių madomis, draugų įtaka ar tėvų spaudimu, kad būtinai reikia įgyti aukštojo mokslo diplomą.


9. Kaip ir kiek tėvai turėtų dalyvauti ( arba nedalyvauti) būsimos profesijos pasirinkime?


9. Tėvai neturėtų primygtinai siūlyti vienos ar kitos profesijos ar tiesiogiai patarinėti ką ir kur studijuoti, bet kalbėtis ir diskutuoti apie įvairias profesijas tikrai reikia. Vaikai paprastai paklausti apie būsimą profesiją įvardina tas specialybes, su kuriomis susiduria kiekvieną dieną, pvz. mokytoja, futbolo treneris. Vėliau paaugliai neretai svajoja apie tas specialybes, kurios yra tuo metu madingos, bet gali visai netikti jam pagal būdo savybes. Todėl jei tėvai sudarys galimybes pamatyti kuo daugiau skirtingų profesijų, pabendrauti su skirtingų profesijų atstovais, tai vaikams bus labai naudinga renkantis ateities kelią.


10. Kas, be tėvų, dar galėtų padėti jaunam žmogui objektyviai susiorientuoti renkantis specialybę?


10. Tie žmonės, kurie artimiausioje vaiko aplinkoje: pedagogai, mokyklos psichologai ir ugdymo karjerai specialistai. Taip pat galima konsultuotis ir su personalo specialistais ar psichologais, kurie atlieka asmenybės ir profesinio tinkamumo testus. Tai yra reikalinga, kai paauglys ar jaunuolis negali apspręsti dėl būsimos profesijos.


psichologas kauneTestas moterims ,,Nusistatyk ar tu myli ne per stipriai?“

Perskaitykite teiginį ir pasižymėkite, ar sutinkate.
1. Jūs galvojate, kad aukotis santykiuose yra būtina.
2. Jūs kilusi iš nepilnos arba disfunkcinės šeimos, (kurioje buvo geriama, smurtaujama) ir buvo nepatenkinti jūsų saugumo, meilės poreikiai.
3. Galvojate, kad meilė be kančios tai netikra meilė.
4.Būdama vieniša jaučiatės menkavertė.
5.Dažnai vienus santykius su vyru, greitai keičia kiti santykiai. 6. Dažnai pasirenkate „ne tuos“ vyrus.
7.Santykiuose daugiau duodate, nei gaunate.
8.Jūsų nuomone, žmogus laimingas tik tada, kai myli...



kaune psichologasInterviu su žurnalo "Šeimininke" žurnaliste tema "Kaip išlaikyti romantiškus santykius po vaiko gimimo?"

Kuo ypatingas tapimo tėvais periodas?

Kai šeimoje gimsta vaikas, ypatingai pirmagimis, kiekviena šeima išgyvena krizę.Ir krizė šeimą ištinka nepriklausomai nuo to ar vaikas buvo planuotas ar netyčiukas. Tuo metu šeimoje vyksta kokybiniai pokyčiai. Iš žmonos, draugės, mylimosios, meilužės, gražuolės, darbuotojos, dukros moterys pirmiausia MAMOMIS,  o vyrai iš meilužių, draugų, partnerių pirmiausia tampa TĖVAIS. Reikia persidėlioti prioritetus, dienotvarkę, darbų pasidalinimus ir pan.  Pokyčiai sukelia didžiulį stresą...






Kaune psichologas
Geria tėvai - kenčia vaikai

Priklausomybė nuo alkoholio – rimta problema ir suaugusiam žmogui, ir šalia jo augančiam vaikui. Ar sutinkate, kad tokių tėvų vaikai greičiau suauga: vyresnieji rūpinasi jaunesniais broliais ir seserimis, anksčiau patys išmoksta savimi pasirūpinti?


...




Kognityvinė elgesio terapija


Kognityvinė elgesio terapija
KET terminu apibrėžiamos psichoterapinės intervencijos, kurių tikslas keičiant mąstyseną gydyti psichologinius sutrikimus ir mažinti jų simptomus, taip pat pakeisti neadaptyvų elgesį daugiau adaptyviu funkcionalesniu elgesiu. Prieš 15-20 metų prasidėjo trečia KET banga. Šiai dienai tai bene vienintelis ligonių kasų kompensuojamas gydymas daugumoje išsivysčiusių šalių.

KET remiasi idėja, kad žmonių emocijos ir poelgiai priklauso nuo to, kaip jie suvokia įvykius. Tai, kaip žmonės jaučiasi, lemia ne pati situacija, o tai, kaip jie tą situaciją interpretuoja. KET tikslas – padėti žmogui įveikti jo emocines problemas, keičiant neigiamas mintis ir elgesį.

Kodėl kognityvinė elgesio terapija:

1. Trumpa (nesudėtingos problemos išsprendžiamos per mažiau nei 6 konsultacijas ir tik labai sudėtingoms problemoms spręsti reikia daugiau nei 20 sesijų);

2. Konkreti (sudaromas terapijos planas,  keliami konkretūs, pasiekiami tikslai, nuolat matuojamas progresas);

3. Žinios, įgūdžiai lieka visam laikui (tai, ką klientas išmoksta per konsultacijas, gali pritaikyti įvairiose gyvenimo situacijose ir pasibaigus terapijai);

4. Orientuota į galutinį rezultatą, problemos sprendimą;

5. Paremta moksliniais tyrimais, kurie įrodo šios terapijos efektyvumą (http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC3584580/).

KET sėkmingai sprendžia dauguma psichologinių sunkumų:

  • Depresinius sutrikimus;
  • Nerimo sutrikimus;
  •  Asmenybinius sutrikimus;
  • Priklausomybes;
  • Valgymo sutrikimus;
  • Santykių problemas;
  • Stresą; Fobijas (socialinę fobiją, specifines fobijas.);
  • Panikos sutrikimą;
  • Nepasitikėjimą savimi.

KET tinka įvairaus amžiaus žmonėms. Sėkmingai sprendžia ir vaikų problemas (drovumą, baimes, netinkamą elgesį, agresyvumą ir kt.).

Kognityvinės elgesio terapijos metu terapeutas ir pacientas dirba kartu, kad suprastų paciento problemas, suvoktų, kaip jos veikia paciento mintis, elgesį, jausmus ir kasdieninę veiklą. Iškeliami bendri tikslai ir suderinamas terapijos planas. Dažniausiai susitikimai vyksta vieną kartą per savaitę. Klientui neretai būna užduodami namų darbai, kurie padeda greičiau pasiekti efektyvių rezultatų.




Vaiko baimės


Psichologė Gintarė Jurkevičienė
VŠĮ ,,Mokymų ir psichologinio konsultavimo centras“

Kiek normalu vaikui turėti baimių? Ar baimes vaikai ,,išauga“? Kaip vaikui padėti įveikti jo baimes? Ar aš savo baimes perduosiu savo vaikui? Tokie ir panašūs klausimai kyla ne vienam tėvui.

Taigi apie vaikų baimes. Vaikystėje ryškiau nei bet kuriame kitame amžiaus tarpsnyje baimės mums daro didžiausią įtaką elgesiui. Tačiau vaikai labai retai tiesiogiai išreiškia savo baimę, t.y. pasako aš bijau to ir to. Dažniau vaikams baimės jausmas atsiskleidžia per padidėjusį verksmingumą, miego sutrikimus, valgymo sutrikimus, įvairius skausmus, padidėjusį agresyvumą ir kt.

Jau gimę kūdikiai turi keletą įgimtų baimių (stipraus garso, globos netekimo) ir iki paauglystės išgyvena nemažai natūraliai raidai priskiriamų baimių, kurios savaime praeina, pvz.: pradėjus šliaužioti vaikams atsiranda aukščio baimė. Apie antruosius gyvenimo metus atsiranda realių objektų baimės (nepažįstamų žmonių, šunų), apie ketvirtuosius-penktuosius metus atsiranda abstrakčių dalykų baimės (pabaisų, tamsos, vienatvės). Vaiko baimių ratas plečiasi iki 8 metų, vėliau stiprėja kritinis mąstymas sustabdo jų progresą. Sveikas ikimokyklinio amžiaus vaikas paprastai jaučia 2-3 nestiprias baimes. Be to, tėvai gali savo vaikams įteigti baimes, pvz.: ,,Neik į kitą kambarį ten tamsu“, ,,Jei neklausysi ateis baubas“, ,,Neimk tos baisios varlės“.

Kaip atskirti vaiko natūralią baimę nuo fobijos, kai jau vaikui reikia pagalbos? Pagrindinis kriterijus yra tas, kiek baimė sutrikdo vaiko funkcionavimą, t.y. jei vaikas bijo šunų, bet gali eiti žaisti į kiemą, nepaisant to, kad kažkur lauke gali lakstyti šuo, tada tai yra baimė, kuri tikėtina, tėvams būnant kantriems, palaikantiems, mažės ir praeis, tačiau jei vaikas atsisako eiti į lauką, važiuoti į svečius, nes ten gali būti šuo, tada tai jau yra fobija, kuriai įveikti reikalinga specialisto pagalba.

Klaidos, kurias daro tėvai, bandydami vaikams padėti įveikti baimes:

  •  Įmeta vaiką per prievartą į baimę keliančią situaciją, pvz.: vaikas bijo šuns, tėvai nuperka šunį. Kartais tokia taktika suveikia, bet daug dažniau vaiko baimė sustiprėja keleriopai. Be to, vaiko pasitikėjimas tėvais susvyruoja, pasaulis tampa dar labiau nesaugus gyventi.
  • Pastiprina vaiko vengiantį elgesį, pvz.: vaikas atsisako kilti liftu, nes bijo uždarų erdvių, tėvai sako: ,,Tai gerai, gal ir baisus tas liftas, užstrigti galima, tu visą laiką lipk laiptais“. Taip vaikui užsifiksuoja, kad jo baimė reali, tėvai ją palaiko. Tada vengiantis elgesys yra įtvirtinamas ir kartojasi.
  • Bando loginiais argumentais vaiką įtikinti, kad nėra ko bijoti. Tačiau baimė kyla iš tos žmogaus dalies, kurioje nėra logikos, todėl loginiai argumentai yra neveiksmingi ir priešingai parodo, kad Jūs nesuprantate vaiko.
  • Sumenkina vaiko baimę, pvz.: ,,Nėra ko bijoti tokio mažo voriuko“, ,,Tikri vyrai nebijo tamsos“. Tokie tėvų pasakymai dar labiau sumenkina vaiko savivertę.

Keletas dalykų, ką tėvai gali padaryti, kad jų vaikai sėkmingai įveiktų savo baimes:

  • Baimes įveikite palaipsniui. Su vaiku sudarykite baimę keliančių situacijų sąrašą, išdėliokite situacijas nuo baisiausios iki mažiausiai baisios ir tada sudarykite veiksmų planą: kaip laipteliais judėsite nuo mažiausios iki didžiausios baimės. Keliaudami baimės laipteliais nespauskite ir neskubinkite vaiko (pvz.: jei vaikas bijo uždarų, tamsių patalpų, išsidėliokite laipteliais kuri patalpa yra mažiausiai bauginanti, o kuri labiausiai. Tarkim mažiausiai gąsdinanti vieta yra tamsi spinta, tai pradėkite nuo spintos. Kartu su vaiku tamsioje spintoje pabūkite 1 minutę, 2 minutes ir taip toliau. Kai vaikas visai nebejaus tamsios spintos baimės, bus galima pereiti prie kitos bauginančios tamsios, uždaros patalpos. Taip nukeliausite per visus baimės laiptelius.
  • Modeliuokite tinkamą elgesį, pvz.: parodykite, kaip elgtis su šunimi, kad šuo nėra grėsmingas. Kontroliuokite savo kalbą, pvz.: ,,Labai bijau eiti pas dantistą“. Taip pat rodykite kaip kiti vaikai žaidžia su šunimis, kyla liftu ir kt. Vaikai greičiausiai tinkamo elgesio išmoksta stebėdami kitus vaikus.
  • Padrąsinkite vaiką imtis baimę keliančios veiklos, bet nespauskite.
  • Galima pasitelkti stebuklingus daiktus, pvz.: jei vaikas bijo įsivaizduojamos pabaisos esančios po lovą, vaikui galima pasiūlyti įsivaizduojamą kardą, su kuriuo vaikas galės gintis nuo pabaisos.

Atsargiai, nepersistenkime su baimių įveikimu, nes baimė atlieka organizmo apsauginę funkciją ir vaikai turi išlikti atsargūs pavojingose situacijose, pvz.: su nepažįstamais šunimis.




Vaiko elgesio problemos


Kaune psichologas

Psichologė Gintarė Jurkevičienė
VŠĮ ,,Mokymų ir psichologinio konsultavimo centras“


Kuriam tėčiui ar mamai nėra tekę raudonuoti iš gėdos dėl savo vaiko netinkamo elgesio, kai pačiu svarbiausiu momentu vaikas atsisako rengtis, išeiti iš žaidimų aikštelės, pradeda muštis su kitu vaiku ar pasisavina ne jam priklausantį daiktą. Tėvai dažnai pasimeta ir nežino, kaip reaguoti į vaiko netinkamą elgesį. Be to, tėvai neretai nežino, kaip drausminti vaiką, jei ,,auklėjimas diržu“ nėra rekomenduojama ir efektyvi auklėjimo priemonė.

Geri santykiai su vaiku ir jo tinkamas elgesys prasideda nuo trijų dalykų ir jei jų nėra, bet koks auklėjimas ir drausminimas nėra efektyvus. Taigi svarbiausia trijulė:

1. Namų taisyklės. Jei tokios taisyklės neegzistuoja vaikas paprasčiausiai gali nežinoti, koks elgesys yra tinkamas, o koks ne. Taisyklių gali būti iki dešimties. Teisę nustatyti taisykles turi ir vaikai. Labai dažnai vaikai nori, kad tėvai ant jų nerėktų. Elgesio taisykles naudinga aptarti einant į įvairias viešas erdves, pvz.: prieš einant į parduotuvę, susitarti ką ir kiek pirksite.

2. Skatinimo priemonės. Tai, kaip vaikas yra skatinimas už tinkamą elgesį, kaip jis yra giriamas, įvertinimas, nes jei vaikas nesulaukia iš tėvų paskatinimo, dėmesio gali pradėti reikalauti netinkamu elgesiu. Pats geriausias vaiko paskatinimas ir netinkamo elgesio prevencija yra laiko leidimas su vaiku, skiriant visą dėmesį tik vaikui, darant tai, ką nori vaikas. Rekomenduojama į dieną vaikui skirti bent 20 minučių išskirtinio dėmesio, jei šeimoje auga 2, 3 ar daugiau vaikų, tai pageidautina, kiekvienam vaikui dėmesį rodyti atskirai.

3. Drausminimo priemonės. Tai, kaip vaikas yra sudrausminamas, jei elgiasi netinkamai, pvz.: kol nesusitvarko žaislų vakare, negali žiūrėti mėgstamo filmuko. Blogiausia, kai tėvai tik gąsdina nubausti vaiką, bet niekada ir neįvykdo to, ką pažadėjo. Dažniausia vaikai iš žodžiu nepasimoko, reikia taikyti ir pasekmių metodą, kai po netinkamo elgesio seka neigiama pasekmė.

Dar keletas patarimų tėvams:
  • Prieš paskirdami bausmę, vaiką perspėkite (pvz.: ,,Gali nusiraminti ir toliau žaisti smėlio dėžėje, jei nenusiraminsi, eisime namo. Tada galite suskaičiuoti iki trijų ir leisti vaikui nurimti.).
  • Išsiaiškinkite ribas. Pirmiausia nusibrėžkite ribas sau, t.y. vaiko netinkamą elgesį suskirstykite į tris kategorijas: vaiko elgesys, kurio niekada netoleruosite (pvz.: kitų mušimas, daiktų gadinimas), elgesys, kurį kartais vaikui leisite (pvz.: saldumynų valgymas prieš pietus) ir elgesys, kuris nėra reikšmingas (pvz.: vaikas nesusitvarko žaislų). Skirtingi tėvai skirtingai sudėlioja ribas ir tai padeda jiems geriau orientuotis, dėl kokio vaiko elgesio, drausminti vaiką, o į kokį nekreipti dėmesio.
  • Keiskite mąstymą ,,turi būti“. Gali būti visaip, vaikai yra skirtingi, aplinkybės skirtingos, todėl mąstymas ,,turi būti“ tik sukelia nereikalingą stresą.
Reikalavimai vaikui turi būti adekvatūs jo amžiui ir vystymosi raidai. Kažin ar dvimetis, ar trimetis yra pajėgus paklusniai vaikštinėti po prekybos centrą keletą valandų.



Vaiko pyktis/agresija. Kaip reaguoti tėvams?


Vaikų psichologas Kaune
Psichologė Gintarė Jurkevičienė
VŠĮ ,,Mokymų ir psichologinio konsultavimo centras“


Viena pagrindinių priežasčių, dėl ko tėvai atveda vaikus nuo 2 iki 10 metų pas psichologą, yra vaikų pyktis. Dažnai tėvai teigia, kad jų vaikas patiria pykčio priepuolius, būna agresyvus su kitais vaikais ar tėvais. Tėvams dažnai dėl to būna neramu, jie nežino kaip reaguoti į vaiko pyktį ar agresiją, kiek leisti vaikui reikšti savo emocijas, o kada jau drausminti.

Normalu, kad vaikas vieną ar kelis kartus parkris parduotuvėje, kai nenupirksite norimo žaislo, pasiginčys dėl nepatinančių rūbų ar ,,neskanaus“ maisto. Tai rodo, kad vaikas vystosi tinkama linkme, didėja jo sugebėjimas mąstyti, reikšti nuomonę. Nenormalu būna tada, kai suaugęs žmogus pradeda pildyti visus vaiko norus, kad tik šis neverktų, nerėktų, nekeltų isterijų.

Vaikai fiziškai agresyviausi būna 2-4 metų amžiaus. Nuo 5 metų vaikų fizinė agresija pereina į žodinę agresiją, t.y. supykęs vaikas jau pajėgia savo pykti išreikšti verbaliai, pvz.: nebespiria, nekando, o sako: ,,Aš tavęs nemyliu, nedraugausiu, galvą nupjausiu“. Tokia vaiko emocijų išraiška parodo, kad jo raida eina tinkama linkme. Sunerimti reikia tada, jei vaikas savo agresija nukreipia į save (pvz.: raunasi plaukus, tranko galvą į sieną), jei vaiko fizinė agresija tęsiasi ir sulaukus penkerių metų, jei vaikas kankina gyvūnus ir jei vaikas piktas būna didžiąją dienos dalį be paaiškinamos priežastis.

Pirmiausia, ką reikėtų atsiminti, kad pyktis yra normali emocija, pykti yra nei gerai nei blogai. Tik svarbu, kad pyktis būtų išreiškiamas socialiai priimtinais būdais. Vaiko užslopintas pyktis gali būti daug pavojingesnis ir atnešti daugiau žalos vaiko sveikatai. Taigi vaikams reikia leisti pykti ir mokinti tą pykti išlieti tinkamais būdais.

Keli patarimai, kaip mokinti vaikus pykčio valdymo:

1. Patys supykę išlikite kiek įmanoma ramesni, t.y. kai pykstate nerėkite ant vaikų, nes jie savo pykčio metu nukopijuos Jūsų elgesį ir supykę rėks.

2. Mokykite žodžiais išreikšti savo emocijas, sakykite: ,,Man atrodo tu pyksti, ar aš teisi? Tu supykai nes...? Tau nepatinka, kai...“.

3. Mokykite, ką daryti kai vaikas pyksta, sakykite: ,,Tu gali pykti, bet negali mušti draugo. Kai supyksti gali suspausti tvirtai kumščius ir palaikyti arba gali supykęs patrepsėti, nupiešti ir suplėšyti savo pyktį...“.

4. Ignoruokite vaiko pykčio priepuolį ar isteriją. Ši taktika yra daug veiksmingesnė nei ginčytis su vaiku, kai jis yra piktas. Pamokymai turi būti sakomi tada, kai vaikas yra ramus.


Jautrumas

Didelis jautrumas – Dievo dovana ar problema?


Psichologė Asta Budvytienė,
VŠĮ ,,Mokymų ir psichologinio konsultavimo centras“

Pas mane (ar kitą specialistą) į kabinetą atėję žmonės neretai prisipažįsta esantys jautrūs. Ir tai jie įvardija kaip problemą, kurią reikia gydyti. Jie sako: „Padėkit, aš jautrus (-i)“.  Arba: „Ką daryti, kad nebūčiau toks jautrus (kad mano vaikas butų mažiau jautrus)“. Tačiau ar iš tiesų tai problema? Ir ar tai „pagydoma“?



10 frazių, kurias pasakytų Jūsų vaiko auklėtoja, jei kalbėtų tiesiai šviesiai


Psichologė Gintarė Jurkevičienė
VŠĮ ,,Mokymų ir psichologinio konsultavimo centras“


Viena dažniausiu bendravimo klaidų tarp darželio auklėtojų ir vaikų tėvų yra ta, kad tėvai galvoja: ,,Jei bus kas svarbaus, tai auklėtoja pasakys“, o auklėtojos galvoja ,,Jei bus, kas svarbaus, tai tėvai paklaus“. Be to, tėvai visą laiką nori pasirodyti geresniais tėvais, o auklėtojos geresnėmis auklėtojomis. Taip atsiranda nesusikalbėjimas tarp tėvų ir darželio auklėtojų, kuris nėra naudingas ugdant vaikus.


Tėveliams Testas „Kaip reaguoju?“


Psichologė Vitalija Mikutaitienė,
VŠĮ ,,Mokymų ir psichologinio konsultavimo centras“


Foto: A. Bagočiūno

Pažymėkite jums labiausiai tinkantį variantą.

1. Paliekate vaiką darželyje, o jūsų vaikas ima labai verkti. Jūs....
a) palinkite geros dienos ir išeinate;
b) verkiate kartu ir negalite palikti vaiko;
c) nusprendžiate, kad esate bloga/s mama/tėtis kad nesugebate vaiko nuteikti darželiui.


Kaip tėvai gali motyvuoti vaiką mokytis?


Parengė Psichologė Gintarė Jurkevičienė
VŠĮ ,,Mokymų ir psichologinio konsultavimo centras“ Foto: A. Bagočiūno



Labai dažnai tėvams tenka susidurti su vaikų nenoru mokytis, tingėjimu daryti namų darbus ar tiesiog pabėgimu iš pamokų. Kyla natūralūs klausimai: ką gali padaryti tėvai, kad jų vaikai atrastų mokymosi džiaugsmą?; kaip tėvai gali tinkamai paskatinti ruošti namų darbus? Tiesa ta, kad visiškai nemotyvuotų vaikų mokslui nėra, gali nebūti motyvacijos konkrečiam dalykui arba konkrečiu momentu. Žmogaus smegenys yra sukurtos tam, kad mokytųsi.



Testas "Vaiko temperamentas"


Parengė psichologė Vitalija Mikutaitienė,
VŠĮ ,,Mokymų ir psichologinio konsultavimo centras“





1. Jūsų vaikas kaip:

a) lapiukas daug šypsosi, judrus, dažnai geros nuotaikos, lengvai persijungia iš vienos veiklos į kitą.

b) vilkas – aktyvus, judrus, triukšmingas, audringai reiškia emocijas: jei jaučiasi nelaimingi ar, priešingai, labai laimingi, netrukus apie tai sužino visas pasaulis;

c) kiškutis - atsargus, baugštus, jautrus, drovus, paklusnus, mažai aktyvus.

d) meškutis – ramus, lėtas, atsipalaidavęs, niekur neskubantis, linkęs būti vienas.


Kuo moters asmenybei naudinga motinystė?


Psichologė Asta Budvytienė,
VŠĮ ,,Mokymų ir psichologinio konsultavimo centras“


Gimus vaikui tėvams (ypač mamai) tenka susidurti su pokyčiais ir apribojimais. Pratusieji prie aktyvaus gyvenimo būdo, planavimo, tikslų nusistatymo ir greitų rezultatų, taip pat „gyvenimo dėl savęs“ susiduria su dideliu iššūkiu.

Visgi šiuos iššūkius įveikus, asmenybė pereina į aukštesnį brandos lygį. Todėl, kad nori-nenori įgyjate dar vieną bruožą – gebėjimą tiesiog būti. Neplanuojant, nežinant kokia diena tavęs laukia. Kūdikio auginimas – puiki erdvė patirti, ką reiškia posakis „pasakyk savo planus, tai prajuokinsi Dievą“.




Kada gėris auklėjant vaikus virsta blogiu?


Psichologė Gintarė Jurkevičienė
VŠĮ ,,Mokymų ir psichologinio konsultavimo centras“


Ar gali mama būti per gera savo vaikui? Ar gali tėtis per stipriai mylėti? Ar gera mama yra besąlygiškai visus vaiko troškimus pildantis žmogus? Ar savo meile tėtis gali ,,sugadinti“ vaiką?“. Tokie ir panašūs klausimai kyla nė vienai mamai ar tėčiui, auklėjant savo vaikus. Dauguma tėvų nori visa ko geriausio savo vaikams ir dažnai peržengia tą ribą, kai galvodami, kad daro gera savo vaikams iš tikrųjų padaro jiems blogą.

Kokias klaidas padaro tėvai, kad jų perdėtas gėris auklėjant vaiką tampa blogiu?


Kaip lavinti vaiko emocinį intelektą?


Psichologė Gintarė Jurkevičienė
VŠĮ ,,Mokymų ir psichologinio konsultavimo centras“




1. Fotrografuokite/filmuokite vaiko emocijas.

Fotografuokite skirtingas vaiko veido išraiškas, emocijas. Vėliau rodykite vaikui nuotraukas/filmuotą medžiagą ir aptarkite, kaip kokiu momentu jaučiasi vaikas, kaip atrodo jo pyktis ar liūdesys.



Kokiais būdais pratinti vaiką sėdėti ant puoduko?


Psichologė Asta Budvytienė,
VŠĮ ,,Mokymų ir psichologinio konsultavimo centras“



Vienas dalykas, dėl kurio sutaria visi pediatrai, psichologai ir kiti specialistai – kad negalima kelti vaikui jokio streso. Jokios prievartos, jokių barimų ar gėdijimų! Didelis spaudimas nepagreitins proceso, tik sukels bereikalingos įtampos ir gali netgi sulėtinti raidą. Rezultatai gali atsiliepti net suaugusiame amžiuje.

 


Atmintinė tėveliams prieš pradedant vaikui lankyti darželį


Psichologė Vitalija Mikutaitienė,
VŠĮ ,,Mokymų ir psichologinio konsultavimo centras“




1) Verbalinis vaiko ruošimas darželiui (pasakojimai, kartais net agitavimas) dažniausiai yra neveiksmingas. Negalime vaikui nupasakoti jausmo, kurį vaikas patirs naujoje aplinkoje, be tėvų. Tam vaiko paruošti neįmanoma – vaikas su tuo tiesiog susiduria, kai tai atsitinka, ir turi tai išgyventi.



Laidoje "Apie paauglystę sveikai" kalbame apie valgymo sutrikimus.