Klausk psichologo





KLAUSIMAS

Prieš miegą vaikas isterikuoja

Vaikui 21 mėnuo, iki šiol migdėmės tik supamoje kėdėje iki pat užmigimo. Buvau nusprendusi išbandyti Ferberio migdymo metodą, primom dienom lyg ir buvo viskas kaip aprašyta, vaikas paverkęs užmigdavo, tačiau vėliau vaikas sugebėjo išsiropšti iš lovelės su bortais, nuo to laiko migdymas - isterijos, miega lovoje tik kai migdo abu tėvai, jei migdo vienas - tik supamoje kėdėje, su ašarom ir klyksmais, ilgais pokalbiais, pakol vaikas užmiega, Patarkite kaip elgtis.

ATSAKYMAS

Nerekomenduojame taikyti Ferberio migdymo metodo. Vaiko migdymui geriausia turėti pastovų ritualą, kas vakarą kartoti kažkokius veiksmus ta pačia tvarka. Tarkim: vaiką perspėkite, kad jau ruoštųsi eiti miegoti (prieš pat miegą nerodykite filmukų ir neleiskite žaisti kompiuterinių žaidimų, nes jie neleidžia vaikui nurimti ir nusiteikti miegui), tada kartu nueikite nusiprausti, jei yra galimybė maudynės vonioje su mėtų ar levandų kvapais veikia raminamai, tada paskaitykite kartu pasaką ar pavartykite kokią knygutę, paglostykite nugarytę ar rankytę, prisilietimas vėl veikia raminamai. Pagulėkite šalia kol užmigs, nėra blogas ritualas, jei tik yra galimybė ir abiem tėvams pagulėti su vaiku prieš miegą, jei dar reikia supti, kiekvieną vakarą stenkitės linguoti lėčiau arba trumpiau.

Paprastai vaikai prieš miegą pasiima visą per dieną negautą tėvų dėmesį. Šiuo atveju reikia pasitelkti visą turimą kantrybę ir ramybę, ilginti mokinimą užmigti savarankiškai, tai negali būti staigus migdymo nutraukimas. Vaikui dar labai reikia Jūsų meilės ir šilumos.

Sėkmės.


KLAUSIMAS

Septynmetė pažiūrėjo suaugusiųjų klipą. Ką daryti?

Sveiki. Net nežinau nuo ko pradėti. Turime 7metu mergaite. Ji kaip ir kiekvieną dieną žiūrėjo filmukus arba žaisdavo žaidimus planšetėje ir viena diena radau klipuką, kad žiūrėjusi suaugusiu klipuką ir dabar nežinau ką daryti .:( Ar eina kaip nors išsklaidyti šiuos matytus vaizdus ??? Tas klipukas nebuvo labai atviras, bet buvo ko matyti nereikėjo. Sutinku mano neapdairumas, labai pykstu ant savęs :( bet dabar turiu kažkaip ištaisyti šį negerumą :( Ačiū už atsakymą.

ATSAKYMAS

Suprantu jūsų nerimą ir pyktį ant savęs. Pirmiausia reiktų apsisaugoti, kad tai nesikartotų. Kiek žinau galima uždėti slaptažodžius į suaugusiųjų puslapius. O su dukra reikia pasikalbėti ką ji matė ir ką ji suprato, kas ten vyko. Tik paminėkite, kad nebarsite, nepyksite o norite paaiškinti kas ten vyksta. Tegu dukra pirma pati papasakoja, ką matė ir kaip suprato. Nes dažnai vaikai supranta tokius filmukus kaip prievartą prieš moterį. Taigi svarbiausia paaiškinti kas ten vyksta, geriausia savais žodžiais. ir atsakinėkite tik tiek kiek klausia mergaitė, o ne daugiau. Svarbiausia neišgąsdinti, nebarti o paaiškinti. Geriausia kalbėti tokiais žodžiais mylisi, o ne daro seksą. Apie lytinius organus kalbėkite kaip jums įprasta bendraujant su dukra vadinti lytinius organus. Tik kad nebūtų tai labai vulgaru ar vaikiška. O specialistai seksologai rekomenduoja vadinti vyro varpa ir moters makštis. Galite ir paminėti tuos pavadinimus.

Sėkmės bendraujant su dukra.

KLAUSIMAS

Vaikas žiūrėjo pornografiją, kaip reaguoti?

Mano 5 metų sūnus, siandien svečiuose norėjo pažaisti kompiuteriu, jam leido įjungė grazu zaidima viskas gerai. Po kiek laiko patikrinę ką veikia vaikas, rado jį žiurinti porno, šalia nebuvau. Nežinau ką jis matė ir kiek laiko, vaiką sugėdino pabarė, sužinojau netyčia po visko, nuo manęs artimi žmonės mėgino, tai nuslėpti. Grįžus namo vaiko neprakalbinau apie tai, paklausus ką matė jis vardijo filmukus kuriuos jam leidžiu žiūreti (jam neleidžiu žiūreti simpsonų ir panašių animacinių filmų). Atidžiai stebėjau vaiką jam nematant, jis žaidė su meškučiais, vaizduodamas lytinį aktą, vakare paprašiau nusirengti ir eiti i dušą, tyliai atėjau iš paskos, jis jojo ant butelio, čiupinejo save, pamatęs mane nustojo aš elgiaus lyg nieko nemačius, nuprausiau paguldžiau kaip visada. Naršiau internete visą vakarą, ką daryti tokiu atveju, nerandu nieko. Vaikas nežino kas tai, matyt bando tuos matytus dalykus. Padėkite man, vietos nerandu, kaip padėti vaikui po šitokios traumos, nežinau ką sakyti, labai blogai jaučiuosi, graužiuosi neapsaugojus vaiko. Ką daryti, ar įmanoma išvengti žalos? 
Labai pršsau pagalbos, galbūt reikia kuo skubiau kreiptis į vaikų psichologą?
Aciu.

ATSAKYMAS

Tokia vaiko patirtis tikėtina tikrai nepadarys nepataisomos jam žalos. Kurį laiką stebėkite vaiką, paklauskite darželio auklėtojų ar nepasikeitė vaiko elgesys. Svarbiausia neužakcentuoti vaiko sekusalinio elgesio, nebausti ir negąsdinti, o nukreipti vaiko elgesį, pvz.: jei pradės čiupinėtis prieš miegą, paprašyti, kad ištrauktų ir sudėtų rankas ant kaldros. Be to, būtų naudinga su vaiku pakalbėti apie tai, ką jis matė yra skirta ne vaikams, o suaugusiems, apie tai, akd jo lytiniai organai yra skirti tik jam, kad juos rodyti kitiems negalima, kad čiupinėtis viešoje vietoje negalima ir pan. Svarbu neprigąsdinti vaiko ir reaguoti, kalbėti kuo ramiau, natūraliau.

KLAUSIMAS

Kaip pagerinti santykius su paaugliu sūnumi?

Laba diena, nesusikalbu su savo paaugliu sūnumi. Neklauso kai prašau mokytis, grįšti laiku namo, keikiasi ir pan. Kaip pagerinti santykius ir pasiekti bent kokio pagerėjimo?

ATSAKYMAS

Laba diena,

Viską ką aprašėte yra gana tipinis paauglio elgesys, t.y. paaugliai nori įtvirtinti savo identitetą atskirą nuo gimtosios šeimos, susivokti, kas jie tokie ir ko nori šiame gyvenime ir tam, kad šie tikslai būtų pasiekti paaugliai dažniausiai pradeda maištauti prieš nusistovėjusias taisykles šeimoje, atsikalbinėti, bendraamžių nuomonę vertinti labiau nei tėvų. Paauglystė natūralus raidos etapas, kurio metu viskas kas nenormalu yra normalu. Svarbu Jums turėti kantrybės ir nepulti į kraštutinumus. Aš parekomenduočiau tokius sekančius žingsnius, kurie turėtų pagerinti Jūsų santyki su sūnumi:

1.      Susėsti ir aptarti naujas šeimos taisykles. Augant vaikui, turi kisti ribos ir taisyklės šeimoje, t.y. paaugliui turi būti suteikta daugiau laisvės, bet tuo pačiu ir atsakomybės. Taisyklėms turi pritarti ir pats paauglys.

2.      Aptarti, ko Jūsų sūnus nori gyvenime pasiekti, kokie jo planai ir tikslai ir kaip ateities vizija yra susijusi su mokslais. Nereikia tikėtis, kad sūnus bus pirmūnas visuose dalykuose, bet svarbu aptarti kokios pamokos jam yra aktualios, gal kur reikia pagalbos.

3.      Sutekite paaugliui erdvės. Tokio amžiaus žmogui yra svarbu turėti savų paslapčių, ritualų.

4.      Nekonfrontuoti su paauglio pasaulio matymu, net jei jis atrodo idealistinis, o sūnus save mato kaip visagalį. Visada yra geriau išklausyti ir švelniai išsakyti savo poziciją, bet ne kritiką.

5.      Naudingą būtų prisiminti savo paauglystę ir tais prisiminimais pasidalinti su paaugliu. Jaunuolius labiau paveikia pasakojimai iš asmeninės patirties, nei tušti moralai. Pastarieji neveikia niekada.

6.      Parinkti ir pažiūrėti kartu pamokančių filmų, nes paauglius filmai įtakoja labiau nei tėvų pasakojimai.

7.      Bendrauti su sūnumi, kai jis yra geros nuotaikos, pasiūlyti kartu veikti tai kas jam patinka, pvz.: boulingas, kompiuteriniai žaidimai. Ir ta bendra veikla nebūtinai turi labai patikti Jums, tai yra investicija į santykį su paaugliu.

8.      Kai norite paauklėti sūnų, nesisodinkite jo priešais ir nežiūrėkite į akis, nes taip jis pasijus užspiestas į kampą. Geriau apie rimtus dalykus kalbėti žiūrint viena kryptimi ir kažką veikiant, pvz.: vaikščiojant, važiuojant automobiliu.

Sėkmės ir kantrybės.

Psichologė Gintarė Jurkevičienė

Klausimas iš http://www.geraaugti.lt/

KLAUSIMAS

Neramus vaiko miegas

Sveiki, turime 2 metų su puse dukrytę,gyvename Lietuvoje, o tėtis kartą į mėnesį grįžta tik. Dukrytė nuo pat mažumės yra nerami naktį keliasi ir dabar po kelis kartus. Galiu ant rankos pirštų suskaičiuoti kiek yra išmiegojusi visą nakti. Naktį prabudusi šaukia: "mamyte noriu gerti", "mamyte noriu soskes". Ką galite patarti dėl naktinių kėlimųsi? Taip pat šiuo metų prasidėjo isterijos: nenori eiti į savo lovyte miegoti, todėl pradeda žviegti tiesiogine žodžio prasme. Naktį taip pat isterikuoja, o kaip aš ateinu tada ji nusuka galvą į kitą pusę, tarsi pyktų. Naktį žviegia, kad nori gerti, aš ateinu, duodu, ji negeria, sako. kad nori soskės, aš jai duodu -  ji išmeta ją iš lovytės, ir taip kiekvieną nakti. Bijau, kad nebūtų psichologinių problem. Dar kaip pavyzdys, jei ji supasi ant supyniu ir aš kartu supuosi su ja, ji pradeda rėkti,ką tai reiškia? Tiesiog nebeturiu kantrybės, pavargau, pačiai graudu darosi. Padėkite.

ATSAKYMAS

Kiek supratau iš jūsų laiško apie jūsų dukrytės elgesį kas jus neramina tai - verkimas, isterijos, žviegimas, nuolatiniai skirtingi norai, pyktis. Pradžiai noriu nuraminti, kad 2,5 metų vaikui yra normalu imti reikšti savo norus, o kai ko negauna, ar būna nesuprasti tiesiog rėkti/verkti. Toks laikotapris vadinams 3 m krizė. Taip pat dėl naktinių nubudimų ir rėkimų. Tokio amžiaus vaikai būna, kad dar miega neramiai ir jie nori pasitikrinti ar mama yra šalia ir ar  ji gali patenkinti jos poreikius - gerti, "soskes". Tai tiesiog pasitikrinimas. Ir gali būti, kad prašo per miegus nesąmoningai, gal dar ką sapnuoja. PEržiūrėkite dienotvarkę kiek yra aktyvios veiklos, ar prieš miegelį nusiramina. Kurkite malonius ritualus prieš miegą. Maudynės, knygelės skaitymas, paglostymas prieš miegą. O kai naktį rėkia, galite tiesiog paglostyti, apkabinti, pasupuoti. Tai pat vaikai - ypatingai mergaitės gerai jaučia mamos savijautą. Rašote pavargau, nebeturiu kantrybės, o ir tėčio nėra šalia. Pagalvokite ar skiriate laiko sau, savo mėgstamai veiklai. Kai jūs jausitės geriau, ramiau ir mergaitė šalia bus ramesnė.

Sėkmės.


KLAUSIMAS

Skirtingos auklėjimo taisyklės. Kaip padėti susigaudyti vaikui?

Turiu dukrytė, kuriai bus 5 metai. Prieš kiek daugiau nei pusė metų su vyru pradėjome gyventi atskirai. Jau ir anksčiau nebuvo bendros auklėjimo vizijos, jis mano, kad vaikui nereikalingos jokios taisyklės, o pradėjus gyventi atskirai tai dar labiau pasijuto. Dukrytė pasidarė jautresnė, pradeda verkti dėl bet kokio pasakyto žodžio, atsirado baimė miegoti vienai. Tačiau dabar man didžiausią nerimą kelia tai, kad jei ji negauna ko nori, pradeda rėkti, spiegti, spardytis, reikalauja tėvo, sako, kad tavęs nemyliu ir noriu gyventi pas tėtį, nes jis man viską duoda ir leidžia, kad ten nereikia laikytis taisyklių. Vakar ji tiek įsisiautėjo, kad pradėjo sakyti mama eisiu gyventi pas tėtį, nes tu mane muši ir skriaudi. Aš bandau pradžioje ruputį atsitraukti, ramiai kalbėtis, kai po ilgo laiko ji nurimsta aptariame situacija, pasikalbame, kad taisyklės reikalingos ir kodėl jos tokios reikalingos, lyg ir viskas gerai. bet tai nuolat kartojasi, su vyru nesusikalbu, nes jis sako, kad vaikas pats turi rinktis kaip jam elgtis ir panašiai. Aš suprantu, kad dukrytė pasimetusi, nes jai taikomi skirtingi reikalavimai ir taisyklės, taip pat ją paveikė ir skyrybos. Kaip galėčiau suteikti jai ramybės ir didesnio saugumo jausmo? Kaip man elgtis, kai vėl prasidės nevaldoma isterija?

ATSAKYMAS

Labai gerai, kad Jūs neneigiate egzistuojančių problemų, o mėginate jas spręsti. Pirmiausia ką reikėtų padaryti su dukters tėvu pabandyti susitarti dėl bendrų vaiko auklėjimo taisyklių. Suprantu, kad toks pokalbis bus labai sudėtingas, galbūt jau ne kartą mėginote tai daryti. Pradžioje sutarkite dėl vienos ar dviejų pagrindinių taisyklių. Kalbėdama akcentuokite vaiko gerovę ir saugumą, nes skirtingos taisyklės vaikams susuka galvą. Gal būt pavyktų vyrą pasikviesti į bendrą konsultaciją pas psichologą dėl vaiko auklėjimo. Labai dažnai informaciją iš specialisto lūpų žmonės priima lengviau.

Jei dėl bendrų taisyklių susitarti nepavyks, tada dukrai paaiškinkite, kad" "kieno namai, to taisyklės", kad pas tėtį galioja tėčio taisyklės, o namuose galioja Jūsų taisyklės. Tada kartu su dukra aptarkite galimas taisykles (pokalbio metu abi turite būti ramios, kalbėti ramiai, be pykčio). Sutartos taisyklės turės galioti ne tik dukrai, bet ir Jums. Taisykles surašykite ir pakabinkite gerai matomoje vietoje. Prie kiekvienos taisyklės turėtų būti po aiškų paveikslėlį.
Normalu, kad dukra nori gyventi be taisyklių ir apribojimų, į tokius dukros pykčius reikia reaguoti kiek įmanoma ramiau (Juk vaikai mokosi ne iš mūsų žodžių, o iš pavyzdžio). Atspindėti jos jausmus, pasakyti, kad Jūs ją suprantate, bet taisyklės turi būti.

Kai dukra supyksta, jau nebeaiškinkite ir nemoralizuokite, nes vaikai pykčio metu negirdi. Tiesiog išbūkite su dukra ramiai ir kalbėkite apie buvusią situaciją jau po kurio laiko: vakare ar kitą dieną.

KLAUSIMAS

Jautrus vaikas. Kaip padėti?

Kai stebiu savo sūnelį, net pačioje gyliausioje pasamonėje nekyla mintis, kad gali būti, juk jam reikalinga pagalba. Bet pradėkime viska nuopradžių. Sūnui “eina” ketveri metukai. O apibūdinti galiu taip: judrus, triukšmingas, audringai reiškiantis emocijas, nesilaikantis dienotvarkės rėžimo, neskubantis susidraugauti su bedraamžiais, meilus, užsispyręs, kantrybės „nulis“. Na jis tikras chaosų rinkinys. Bet bėdutė yra ta, kad per darželio renginius sūnus nedalyvauja ,su savo draugais,programoje. Pvz. visi vaikučiai šoka, dainuoja, mano sūnus stovi ir stebi arba sėdi ir stebi. Auklėtoja visada būna prie jo, kad jam būtų kažkiek drąsiau. Ir prasideda viskas vos tik jis pajunta kad bus koks renginys, kad jis bus stebimas aplinkinių nepažystamų žmonių. Jam tada reikia mamos, tėčio, jam tada liudėsys, skauda tai tą tai aną. Visi vaikai pasako po eilėraštuką, o mano sūnus sustingęs, net nesivargina (nors jis moka žodžius). Auklėtoja jį pragina, bet rezultatas nulis (jis niekada man nepasakys eilėraštuko, jei pats to nenorės). Ir taip jau antrus metus. Visi man sako viskas bus gerai, išaugs, susitvarkys. Bet aš nenoriu to laukti, aš noriu padėti savo vaikui. Kad jam lengviau būtų adaptuotis aplinkoje, kuri jam yra nemaloni, kad jis jaustusi drąsesniu. Galu gale ir aš noriu išgirsti iš vaiko lūpų dainelę. Tik nežinau ,kaip galiu jam padėti. Ar esame saėje ,tuo metu su juo, ar ne, tai nepadeda. Dar spėju, juk kai mūsų nėra jam dar lengviau ir jis nors kažką padaro.

Prašau pasakykite man kaip galiu sūneliui padėti. Gal yra reikalinga psichologo pagalba? Gal padėtų bendravimas su specialistu? O gal aš per daug iš jo tikiuosi? Nuraminkite mane... ačiū

ATSAKYMAS

Panašu, kad Jūsų sūnus yra jautrus vaikas ir į viešus pasisakymus reaguoja stipriu nerimu nerimu. Nerimo reakcijos kalbėti viešai yra būdingas nemažai daliai vaikų ir suaugusių žmonių. Svarbu, kad Jūs nepasaustumėte vaiko ir neverstumėte jo per prievartą kalbėti viešai, stovėti scenoje, sakyti eilėraščius ar dainuoti daineles, nes spaudimas, per dideli Jūsų lūkesčiai tik pablogins situaciją, padidins vaiko nerimą. Jei vaikas įprastose situacijose normaliai bendrauja su vaikais, nebijo vaikų kompanijos, gerai jaučiasi darželyje, jam tikrai nėra reikalinga specialistų konsultacija. Tiesiog reikia Jums nusiraminti ir nereikalauti iš vaiko to, ką jam sunku padaryti, nes kalbėjimas viešai, stovėjimas scenoje nėra privalomas vaiko raidos įrodymas. Pabandykite paieškoti kitokių vaiko stiprybių, skatinkite jį daryti tai ką jis mėgsta ir nori daryti. Daugiau patarimų, kaip skatinti jautrų vaiką rasite čia: http://www.psichologijoscentras.lt/psichologiniai-skaitiniai-ir-testukai/didelis-jautrumas-dievo-dovana-ar-problema

KLAUSIMAS

Sveiki. Net nežinau nuo ko pradėt. Jau 4m. ieškau sau ligų kurių kaip ir nėra, bet vos pasinervinu ar būnu viešoj vietoj iškart pykina, silpna, daužosi širdis, skrandis sustoja , galva plyšta. Per nėštumo antrą trimestrą skrajojau  kaip ant sparnų. Valgiau viešose vietose, buvo puikus apetitas, džiaugiausi pagaliau savo taip sunkiai priaugtu svoriu, pasigimdžiau ir pamačius sumažėjusį svorį vėl sustresavau to pasekoj atsirado vėl senieji simptomai. Su vaiku 5 mėn neišeinu iš namų, nes bijau, kad vaikas nepasigautų viruso, o ir noro nėra, nes atrodau baisiai, pajuodę paakiai, visa perbalus, kuda... Vyrui grižus tenoriu ramybęs tad nuėjus į kitą kambarį tiesiog sėdžiu žiūrėdama į niekur, nelaukiu kitos dienos, nes žinau, kad tai bus dar viena ta pati diena... Vaikas "prisikakoja", vaikas alkanas, vaikas "prisisioja", vaikas nori ant rankų nešiojamas, vaikas... Vaikas... Kai jis miega tai sėdžiu ir nieko nedarau, ilsiuosi, nes nieko jau nebenoriu . Nei valgyt, nei gert, nei ką veikt.  Maitinu pati, gal išsekau , bet nežinau kaip nuimt tą nerimą dėl vaiko, vyro, tėvų, augintinių, paskolų. Gal problema ta, kad gyvenu auksiniame narvelyje. Vyras 5 m. pilnai išlaiko, nes nenori, kad dirbčiau už minimumą (darbo patirties neturiu savo specialybėje), teisių neturiu tai visas gyvenimas sukasi aplink namus. Susitikus su draugėm  nebemoku bendraut, nerandu temų. Atbukau taip, kad nesudėlioju sakinių, šokinėju nuo minties prie minties nieko nepasakydama, o draugams išėjus ilgai galvoju ar gerai pasakiau, ar nepasidariau gėdos ir save graužiu, jei "lepteliu" ne tai ką turėjau galvoje .... Buvo metas, kai dirbau agente tai mokėjau prieit prie žmonių, užkalbint, o dabar... Atsiradus vaikui bijau jį kam palikt, nes nepasitikiu žmonėmis. Anytai net neleidau paimti vaiko ant rankų :( , o ir vaikas jau paimtas, kad ir mano tėvų rėkia. Palikt nors trumpam jo negaliu, širdis plyšta . Ar žindydama galiu gert kokias arbatas ar vaistus, kad kiek nervus sutramdyčiau... Prieš vaiką kur tik nesilankiau ir kokiu tik diagnozių neišgirdau... Deja niekas nepadėjo tik "Mirtazapino" dėka, pamačius, kad svoris didėja tai aš jį savavališkai gėriau po ketvirtadalį. Dabar matydama mažus skaičiukus laukiu kol baigsiu maitinti nors to labai nenoriu ir galėsiu pasiekti vėl savo svorį, kurį pamečiau per nerimą, vaiko auginimą...

ATSAKYMAS

Labai gerai, kad pagaliau surašėte viską, kas susikaupė ir kas jus neramina. Iš laiško aišku, kad nerimaujaute dėl labai daug ko - vaiko, vyro, artimųjų, draugų, ligų, dėl savo pasakytų ar nepasakytų žodžių. Tačiau liko truputėli neaišku, ar pagrindinis nerimo šaltinis yra, Jūsų manymu nepakankamas Jūsų svoris? Ar visko tiek daug, kad net sunku susigaudyti. Iš laiško dar peršasi mintis, kad Jūs patiriate daug nerimo, taip pat yra ir pogimdyvinės depresijos požymių, socialinio nerimo, panikos priepuolių ir vengimo. Jūsų patiriami sunkumai nėra gėdingi ar neįveikiami. Su depresija, nerimu, socialine fobija susiduria tikrai nemažai žmonių ir visos šios problemos gali būti išsprendžiamos.
Kaip supratau daug kur ieškojote pagalbos, bet ar teko kreiptis į kognityvinės elgesio terapijos specialistus? Šie specialistai taikydami specialias psichoterapines metodikas puikiai dirba su Jūsų įvardintomis problemomis. Todėl siūlyčiau nedelsti ir kreiptis būtent į kognityvinės elgesio terapijos specialistą, kuris Jums patars dėl vaistų ar arbatų vartojimo, o svarbiausia padės Jums įveikti problemas taikydamas terapiją. Suprantu jūsų nerimą dėl vaikučio palikimo, bet vaikui galėsite duoti, kur kas daugiau būdama laiminga, rami ir pasitikinti savimi mama. Tad kuo greičiau kreipsitės į specialistą, kuris padės jums susitvarkyti su nerimą keliančiomis mintimis, tuo greičiau išmoksite jaustis geriau.


KLAUSIMAS

Savarankiškai nebegaliu rasti atsakymo į savąjį klausimą. Tad noriu paprašyti, kad parodytumėte man bent kryptį.
Situacija skambės gan kvailokai, nors kartu man ji nebėra juokinga.

Su draugu draugaujame beveik visus 4 metus. Man 20 metų, jam 24 metai. Būna visko: pasipykstam ir susitaikom, nebesikalbam ir kalbamės, pavargstame vienas nuo kito ir vėl pasiilgstame, džiaugiamės ir liūdim. Na kaip ir visuose santykiuose.. Kaip ir priekaištų neturiu.
Tačiau neseniai aplinkoje atsirado Tidner'is, draugė netgi susirado per ten vaikiną. Kas man atrodė labai keista. Kad ir esu įsipareigojusi, pagalvojau, negi ir aš neišbandysiu šios šių laikų naujovės? Išbandžiau, patiko, norėjau dar ir dar. Iš pradžių tai buvo linksma ir malonu. Bendravau be melo (nes labai jo nemėgstu), jei paklausdavo kuris iš pašnekovų, ar turiu vaikiną, imdavau ir pasakydavau. Aišku po tokių atsakymų pokalbis pasibaigdavo. Tačiau atsirado vienas (Tadas), kuris panoro ir toliau bendrauti. Ir užkibo. Ir aš užkibau. Aišku, draugas tuo metu viską žinojo, ir susirašinėjimus skaitė. Gal ir pyko, bet nesimatė. O aš ir nieko tokio nedariau: nesiunčiau oro bučinių, nekviečiau ir nėjau į pasimatymus. Tik persikėlėlėm pokalbį iš Tinder programėlės į telefono SMS. Daugiau bendraujant su Tadu jo žavumas dingo. Ačiū Dievui. Tačiau atsirado kitas - Darius, kuriuo susižavėjimas neblėsta..
Dar tik prasidėjus šiai sumaiščiai su Tadu tiek su savo draugėmis, tiek su draugu bandėme analizuoti, kodėl man taip reikia tokio dalyko (Tinderio, susirašinėjimo..). Bet netikėtai aš prisiminiau, kaip dar draugystės pradžioje su savo vaikinu jis man pasakė: "Tu norėsi išsilakstyti". Tada sakiau ne ne ne. Dabar imu po truputį tuo tikėti. Kyla visokiausių klausimų: argi pirmas ir liks tuo vieninteliu/ paskutiniu? O kas gi yra aplink? Kokie yra kiti, kurių net neturėjau galimybės pažinti, apsižvalgyti?
Keista ir tai, kad kol kas, turimi du nuolatiniai pašnekovai (Tadas ir Darius), iš pažiūros pasižymi mano vaikino bruožais. Atrodo lyg ir neparašyta, kas mane traukia, bet taip išeina, kad kaip magnetas limpu prie tokių pačių ar bent panašių. Darius štai dabar mane traukia dar labiau negu Tadas (kuomet maniau jog jau įkliuvau su juo). Tačiau jis neklausė apie mano įsipareigojimus. Aišku mane graužia sąžinė, rašau draugei, ką daryti, nes rodosi, jog Dariaus ketinimai rimti (nors ką ten gali žinoti, juk Tinder'is buvo sukurta vienos dienos nuotykiams geriausi atveju). Nekartą bendraujant Darius pamini kaip susitiksime po švenčių... Tačiau žinau ir tai, jog ši programėlė leidžia visiems apsimetinėti kuo tik nori, kaip ir visa, kas yra kibernetinėje erdvėje.  Draugei sakau, kad noriu pasakyti Dariui, kad turiu vaikiną, bet negaliu, nes žinau, kad šis žmogus su manim nustos bendrauti. O man taip patinka su juo susirašinėti.. To pasekoje nusprendėm abi, kad geriausia pasakyti kai labai prispaus ar ištaikys temą. Tas ir toliau su juo bendrauju tiesiog šiltai kaip ir su kiekvienu žmogumi. Ir nežadinu kažkokių vilčių ar lūkesčių, nei meluoju jam ar sau. O gal meluoju sau?
Iš tiesų nežinau, kam man viso to reikia, nesuprantu..
Atrodytų lyg kaprizas, lyg būčiau beširdė kalė, kuri daužo visiem širdis.. Nedaužau ir nedaužysiu niekam. Tiesiog man to labai reikia. Ir nežinau kodėl.. Ir ką daryti toliau..
Gal ką patartumėt, kaip elgtis, ką galvoti ir negalvoti, riboti save ar ne?
Bet kokiu atveju dėkoju už Jūsų skirtą laiką!

ATSAKYMAS

Visų pirma, ilgai būnant monogaminiuose santykiuose, kylantys klausimai, smalsumas apie kitus vyrus yra normalus dalykas. Tačiau nėra būtina "išsilakstyti" kad paskui santykiai būtų sėkmingi.
Pabandykite įvertinti savo santykių su vaikinu pliusus ir minusus, pabandykite susirašyti, ko jums trūksta santykiuose, ko Jūs ieškote pokalbiuose su kitais vyrais. Kai žinosite savo poreikius, galėsite juo išsakyti partneriui ir pagerinti santykius su juo.
Dar vienas dalykas, jūs esate teisi sakydama, kad virtualiame pasaulyje žmonės dažnai nėra tokie, kokie gyvenime, todėl greičiausiai jūs esate susižavėjusi ne konkrečiu vaikinu, o savo susikurta vizija. Taigi problemos sprendimo raktas manau yra geresnis savęs pažinimas, savo poreikių išsiaiškinimas.

KLAUSIMAS

Sveiki. Man 16m. Pastebėjau, kad pastaruoju metu labai visus dalykus imu į galvą, susinervinu dėl visokių nesąmonių ir paskui ilgai nervinuosi. Draugai pataria, tiesiog mažiau kreipti dėmesio į nesąmoningus dalykus, bet man neišeina. Prašau padėti.

ATSAKYMAS

Pirmiausia noriu pagirti, kad kreipeisi pagalbos. Tai pirmas žingsnis pripažįstant problemą. Tačiau lieka daug neaiškumų iš tavo laiško. Ką reiškia pastaruoju metu? Kiek laiko jau tęsiasi ši problema? Ar tai jau tapo tavo įpročiu? Ar dar prisimeni, kaip anksčiau gebėdavai kitaip reaguoti? Jei bandysi šią problemą spręsti savarankiškai galėtų padėti knyga "Moterys, kurios nerimauja per daug" (Holly Hazlett-Stevens, 2013) . Pirmiausia reiktų atpažinti, tas mintis dėl kurių prasideda  nervinimasis. O tada pažiūrėti, kiek atneša naudos ir kiek žalos tas nuolatinis galvojimas ir tada jau bandyti keistis. Tačiau geriausia būtų kreiptis pas specialistą, kuris padėtų keistis ir palaikytų motyvaciją. Sėkmės.


KLAUSIMAS

Mano dukrytė pradėjo eiti į darželį. Mums 3m. 4 mėn. Nuo beveik 2 metų esam be pampersų. Nei naktį nei dieną nebūna jokių avarijų. Tik pradėjo eiti į darželį pradėjo sysioti į kelnes. Mes gyvename užsienyje. Ji kalbos dar nemoka. Kai klausiu kodėl taip atsitinka sako: "ne teta ir į tualetą ji neis". Ačiū už pagalbą.

ATSAKYMAS

Labai sunku atsakyti, nežinant kaip adaptavotės darželyje. Ar jums leido pabūti kartu pirmomis dienomis. Kaip kiti vaikai eina į tualetą? Tačiau visiems vaikams darželis yra stresas, tuo labiau jei mergaitė nesupranta, ką kiti kalba. Gali būti, kad mergaitė užsižaidžia ir nespėja.  Kad geriau suprastumėte kaip vaikas jaučiasi darželyje pagalvokite: Ar jus visada darbe galite nueiti į tualetą tada kai norite? Kita - vaiko adaptacija darželyje trunka iki pusę metų. Daugiau informacijos reiktų klausti auklėtojos, kaip jie tvarkosi su tualeto reikalais. Tik jokiu būdu nebarkite vaiko ir negėdinkite, palikite drabužėlių persirengti. Visiems visko pasitaiko. Dar natūralu jei vaikams iki 4-5 m pasitaiko nelaimių darželyje. Kantrybės ir stiprybės jums abiems naujajame etape.


KLAUSIMAS

Auginu 1 metų 2 mėn. dukrelę. Nuo pat kūdikystės mergaitė daug verkė, nė kiek nepagulėdavo ramiai, reikalavo nuolatinio dėmesio, mažai miegodavo. Dėl verkimo ir neramaus būdo, įprato nuolat būti nešiojama, ant rankų migdoma. Anot neurologo - irzlus kūdikis. Maždaug nuo 7 mėnesių nebegalėdama kentėti nugaros skausmų ir to, kad net poros valandų supimas nepadeda užmigdyti vaiko, ėmiausi Ferberio metodo. Kadangi vaikas kaip tik tuo metu tapo "mamyčiuku", pasisekė pasiekti tai, kad užmigtų ne pati, tačiau lovytėje, kol glostau galvą. Man tai tiko, nes glostyti galvą labai lengva lyginant su pora valandų supimo. Kai nuo 6,5mėn staiga pavirto “mamyčiuku”, beveik niekas negali jos paimti ant rankų, tik tėtis. Dabar jau dažniau leidžiasi būti su močiutėmis, tačiau ir tai ne visada. Mudviejų prisirišimas didelis, dėl tos priežasties visai neseniai nustojau ją maitinti krūtimi, tikėdamasi, kad tas ryšys bent kiek sumažės, nes jau pradeda neraminti mažosios nenoras su niekuo bendrauti, ji visiškai nesidomi aplinka viena, jokie daiktai jos nedomina, viena nieko netyrinėja. Jei ką nors daro, tai tik su manimi, dar dažnai tam tinka ir tėtis. Buvome vaikų susibūrime, visi domisi, kalbina, ji nieko nesileidžia  artyn, o ima domėtis tik tuomet, kai būna paimta ant rankų. Šiaip labai imliai visko mokosi, daug žino, daug ką kartoja, tačiau visur turi būti su mama. Per dienas aš nieko negaliu pasidaryti, visą laiką turiu žaisti su ja, nes kitaip klykia iki kosulio, kūkčiojimo ir panašiai.. Su močiute palikta te ištvėrė valandą o tuomet ėmė verkti iki kol grįžau. Dar prie viso to, viską pradėjo daryti arba laiku arba anksčiau, tik nenori vaikščioti. Moka eiti, viena gali nueiti kur nori, tačiau neina ir klykia jei reikia eiti, nes nori būti nešama.  Atrodo, kad supranta, jog jei eis, nebebus nešiojama ir dėl to neina. Ar turėčiau jau nerimauti, kad ji tokia prisirišusi ir be mamos nieko nenori?? O ateityje noriu leisti ją į darželį, tik neįsivaizduoju, kaip bus…

ATSAKYMAS

Ačiū už klausimą, tačiau į jį atsakyti tiksliai būtų galima tik pamačius ir ištyrus vaiką. Kaip suprantu jau konsultavotės su neurologu. Jei ir toliau bus neramu galite kreiptis į vieną iš vaiko raidos centrų. Jie paprastai būna prie poliklinikų ir specializuojasi vaikų tyrimuose nuo labai ankstyvo amžiaus. Tyrimai ir konsultacijos būna nemokamos.
Svarbu Jums žinoti, kad dauguma vaikų nuo 6 - 8 mėnesių stipriai prisiriša prie mamos, nes pradeda iš aplinkos geriau išskirti savus ir svetimus žmones, todėl būna ir taip, kad vaikas drąsiai keliaudavo per rankas nuo gimimo, suėjus 6-8 mėnesiams tampa baugštus ir būną tik su pačiais artimiausiais žmonėmis. Dažniausiai mamoms palengvėjimas ateina nuo pusantrų metų, paprastai tada vaikai tampa savarankiškesni ir drąsiau tyrinėja aplinką vieni.
Dar kitas svarbus dalykas - Jūsų emocinė būsena ir vidinė ramybė. Jei jaučiatės pervargusi, suirzusi, tai vaikas labai gerai jaučia ir perima Jūsų emocijas. Vaikai labai gerai jaučia mamos nuotaikas, jos jiems yra tarsi aplinkos atspindys, t.y. jei mama rami, šypsosi, tai reiškia, kad aplinka yra saugi ir galiu ją tyrinėti, jei mama suirzusi, nerimastinga, reiškia aplinka yra nesaugi, joje tyko pavojus, todėl reikia laikytis arti mamos.
Tai kad vaikas yra dabar prie Jūsų stipriai prisirišęs, neprognozuoja kaip jis adaptuosis darželyje. Antraisiais, trečiaisiais ir tolimesniais vaiko gyvenimo metais įvyksta kokybiniai pokyčiai ir vaikas gali labai stipriai pasikeisti.
Taigi svarbu pabandyti pačiai nurimti, pailsėti, o jei dar bus neramu kreiptis drąsiai į specialistus.


KLAUSIMAS

Ar Jūs konsultuojate šeimas? Kaip tai vyksta? Šiuo metu esame ant skyrybų slenksčio? Nerandame išeities iš susidariusios situacijos. Niekaip patiems nepavyksta, jau antri metai bandome. Aš labai pavargau kovoti, jaučiu kaip senka jėgos ir kartais atrodo skyrybos kaip geriausia išeitis. Ar jūs konsultuojate abu šeimos narius vienu metu? Juk turėtų būti
peštynės , kai du žmonės pykstasi ir yra abu savaip teisūs.
Nukreipkite,patarkite...

ATSAKYMAS

Taip mes konsultuojame poras. Porų konsultavimas vyksta įvairiai. Galima konsultuoti abu žmones kartu, galima konsultuoti paeiliui po vieną arba galima konsultuoti tik vieną šeimos narį. Efektyviausia abiejų šeimos narių konsultavimas vienu metu, bent pirmoje konsultacijoje, o paskui su psichologu yra susitariama kaip vyks tolimesnis konsultavimas. O psichologas konsultacijoje tam ir yra, kad padėtų ginčytis efektyviai, padėtų išgirsti kitą nuomonę ir susidėlioti kažkokius sprendimus. Dažnai konsultuojant poras skiriami ir namų darbai tam, kad pokyčiai šeimoje vyktų sparčiau.

Jei neišeina dviese susitarti, susikalbėti tai tikrai drąsiai kreipkitės. Konsultacijos yra anonimiškos.



KLAUSIMAS

Kreipiuosi, nes esu šiek tiek supanikavusi ir nerandu atsakymo į mane kamuojantį klausimą. Turiu sūnų, kuriam beveik septyneri. Vieną sykį stebėjau jį dūkstantį darželyje su geriausiu jo draugu, jie visaip siautėjo, vartaliojosi ant žemės, žodžiu, „grūmėsi“. Ir staiga mano sūnus nei iš šio, nei iš to pabučiavo tą savo draugą. Pakštelėjo į lūpas ir toliau abu žaidė. Tačiau mane šis epizodas labai suneraminto.

Atsakykit, prašau, kaip man elgtis, kaip su juo pasikalbėti apie tai, kas nutiko? Ar apskritai toks elgesys yra normalus? Anksčiau nei aš, nei mano vyras tokių dalykų nesam pastebėję. Labai Jums dėkoju už atsakymą.

ATSAKYMAS

Ikimokykliniame amžiuje toks vaikų elgesys yra visiškai normalus ir neprognozuoja suaugusiame amžiuje homoseksualizmo. Geriau neakcentuoti šito įvykio, kad nesigautų priešinga-pastiprinimo reakcija, nes vaikams visada smagu daryti tai, kas tėvams sukelia stiprias reakcijas. Vaikai savo elgesį derina su tuo, ką mato aplinkoje, t.y. jei Jūs namuose meilę, švelnumą, dėmesį išreiškiate bučiniais, tai vaikas tokį elgesį laiko priimtinu šiltiems jausmams išreikšti.




KLAUSIMAS

Laba diena, pirmąkart kreipiuosi pagalbos, nes pati jau nebemoku su savimi susitvarkyti. Iš išorės neatrodo, jog turiu problemų, tačiau iš tiesų matau, kad kuo toliau, tuo darosi sunkiau. Viskas prasidėjo nuo auditorijos baimės, ir dabar išsivystė didelis nepasitikėjimas savimi, baisus raudonavimas prie žmonių, jei tik sulaukiu dėmesio. Na žodžiu nenoriu plėstis, bet problemų tikrai yra ir noriu su jomis susitvarkyti. Šiuo metu auginu leliuką, dažniausiai būnu namuose, baisu darosi kai pagalvoju, jog reikės grįžti į darbą, nes toks vaizdas kad pradedu bijoti žmonių. Gal galėtumėt patarti nuo ko reikėtu pradėti? Galvoju pradėti skaityti įvairiausias knygas, kaip pasitikėti savimi ir pan, tačiau gal jau man reikia specialisto pagalbos? Labai susidomėjau hipnoze, galbūt ji padėtų išsivaduoti iš šios problemos, nes tiesiog draugų rate jau nebegaliu būti savimi, turiu ir humoro jausmą, bet negaliu pasireikšti, nes bijau, kad visi žiūrės į mane ir pradėsiu raudonuoti, po to gėda, savęs graužimas, taip ir gaunasi, kad nenoriu su niekuo susitikti, nesaugiai jaučiuosi...Labai norėčiau tapti ta pačia, lengvai bendraujančia moterimi. Iš anksto dėkoju už atsakymą.

ATSAKYMAS

Tai, kaip Jūs aprašote savo problemą būtų galima įvardinti kaip socialiniu nerimu. Be to, gali būti, kad Jūsų situaciją sustiprino vaiko gimimas. Ši problema yra labai dažna. Galite pamėginti apie tai paskaityti literatūroje. Aš rekomenduočiau Burns knygą ,,Geros nuotaikos vadovas".

Ar reikalinga specialisto konsultacija - spręskite pagal tai, kiek Jums ši problema trukdo gyventi, jei ji smarkiai paveikia Jūsų kasdienį funkcionavimą, tada būtų naudinga kreiptis į specialistą, nes negydomas socialinis nerimas paprastai didėja. Blogiausia ką galite padaryti, tai užsidaryti tarp keturių sienų ir pradėti vengti bet kokių socialinių situacijų, nes toks saugumo siekiantis elgesys tik dar labiau sustiprins Jūsų nerimą.

Jei nuspręsite problemą įveikti savarankiškai, pradėti reikėtų nuo sąrašo sudarymo, t.y. surašykite stiprėjančia tvarka, kokios socialinės situacijos Jums kelia nerimą, pvz.: mažiausiai pavojingas Jums atrodo bendravimas su drauge žinomoje aplinkoje, paskui bendravimas draugų kompanijoje nežinomoje kavinėje ir t.t. Kai turėsite visą sąrašą, tada imkitės konkrečių veiksmų ir specialiai atsidurkite nerimą keliančiose situacijose. Iš šių situacijų pabėgti negalite, turite išbūti iki galo, kad ir kaip nemalonu būtų, nes vengimas tik sustiprins Jūsų problemą. Taip pat stebėkite, kokios mintys suksis Jūsų galvoje, kai būsite nerimą keliančiose situacijose. Pamėginkite šias mintis užrašyti, nes jos gali būti atsakymas iš kur kyla nerimas ir nepasitikėjimas savimi. Sėkmės.




KLAUSIMAS

Nežinau, ar mūsų atveju reikėtų psichologo konsultacijos, bet esame labai pasimetę du jauni tėveliai, kurie jau nebežino kaip elgtis. Trumpai papasakosiu situaciją:turime sūnelį beveik 2 m. Visada buvo labai geras, ramus, užmigdavo vienas, nereikėdavo nei supt, nei kartu gulėt (bet su "soskyte"). Kai jam buvo 1m 10 mėn. atsirado sesė. Nuo pat pirmos dienos jis sesę be galo myli, milijoną kartų per dieną myluoja, bučiuoja, vis nori žadint ją, na nepastebėjom nė karto, kad pyktų, pavydėtų. Su manimi problemos pirmom savaitėm buvo, nes kai maitindavau mažylę, jam būtinai manęs reikėdavo. Aišku skyriau kiek galėjau dėmesio, bet maitinant jo paimt ant rankų negalėjau. Tėtis skyrė daug dėmesio jam, bet pastebėjom, kad tėčio jis pradėjo nepripažint (nors visada buvo mamos vaikas). Tėtis gerai žaidimams, bet jei kažkas ne taip, tai nė pro kur tėtis netiks. Prieš savaitę atsisakėm "soskės" (aš pakirpau ir jis pats savu noru ją išmetė, nes suplyšo). Soskytės neprašydavo (vos kelis kartus tarp kitko paprašė), bet su miegu atsirado didelių problemų - niekaip negali užmigt. Guluosi šalia, bet muistosi, dūksta, nerimsta, tada jau piktuoju bandau migdyti - palieku jį vieną lovoje, o pati būnu tame pačiame kambaryje tik ant savo lovos, maitinu mažylę. Dažnai migdymas užtrunka 2-3 val ir be ašarų, net paskutiniu metu didelių isterijų neapsieinam. Naktį jei prabunda lygiai tas pats - negali užmigt po kelias valandas, nei glostymas, nei apsikabinimas, nei miegas mūsų lovoje nepadeda, kol prieinam prie vėl ašarų, rėkimų ir užmiega matyt nuvargęs. Dieną būna linksmas, daug linksmesnis nei kad kai būdavo su soskyte. Nebe išmanom ką daryti, nes atsisakius "soskės" tėčio visai nebe pripažįsta - žaist žaidžia, bet jei liūdnas, ar valgyt paduot kai jis nekokios nuotaikos, nekalbu net apie miegojimą, tetis netinka, isterijos iki kosėjimų užeina. Esam labai pasimetę, nes nieko panašaus niekada nebuvo, nežinom kaip elgtis, nes jis ramus, nedrąsus vaikas, nesinori jo traumuoti. Gal per greit "soskės" atsisakėm, bet jis pats išmetė ją, jos neprašo, tik užmigt negali. Sesę ir toliau taip pat myli. Tik to prasidėjusios isterijos, trečiųjų metų krizei dar anksti... Labai lauksim Jūsų atsakymo, ką mums toliau daryti - ar el. p. patarsit, ar vertėtų užsukt pas jus asmeniškai pakalbėti visiems, nes mums vaikas svarbiausias, bet bėda, kad nežinom kaip mums elgtis. Ačiū

ATSAKYMAS

Gali būti, kad vaikui susidėjo dvi gyvenimo krizės sesės gimimas ir "soskės" netekimas. Reikia kurti naują užmigimo ritualą, kuris kas vakarą turi būti toks pat. Iki miego likus 2-3 valandoms vaikui reikia aktyvios veiklos, kad pavargtų, jei nėra galimybės išeiti į lauką tai tegul namie pašokinėja, ropinėja, kad pavargtų. Likus valandai iki miego reikia jau raminančios veiklos, kaip piešimas, knygučių skaitymas. Užmigimo ritualas turi būti ne per ilgas (pvz.: nusiprausti, atsigulti, paskaityti, paglostyti nugarą, miegoti). Vietoj "soskės" galima duoti žaislą. Apie antrus du su puse metų vaikams sugrįžta prisirišimas prie priešingos lyties tėvo, todėl tikėtina, kad sūnus ignoruoja tėtį šiuo metu. Jei vaikas prabunda naktį ir negali užmigti, pabandykite į vaiką kreiptis pasakos personažo vardu (pvz.; labas, pas tave atėjo žaibas makvynas, tau jau laikas miegoti ir pan.).

Kita jautrumo prevencija, ypač gimus antram vaikui yra išskirtinio dėmesio skyrimas pirmajam vaikui bent pusvalandis per diena, t.y.: tik sūnui per dieną skirkit pusvalandį. Kartu darykite tai, ko jis nori.


Nežinau ar viską surašiau. Kantrybės ir dar kartą kantrybės. Sunkumai dėl kito vaiko gimimo paprastai išsisprendžia per pusę metų. Jei dar kils sunkumų rašykite.




KLAUSIMAS


Sveiki,norėjau paklausti,kaip elgtis su paaugle savo dukra.Jei dabar 15m.Jau kelis menesius kalba,kad nenori eiti i mokykla,bijo kalbeti su bendraamžiais,kad iš jos nepasijuoktų,man visą laiką kalba,kokia ji negraži.Aš su ja kalbuosi,kad ji nėra tokia,bet to negana.Kaip man toliau su ja elgtis,kad nepadaryti jei didesnės žalos? Šeimoje trys mergaitės, ji jauniausia šeimoje. Ačiū.

ATSAKYMAS

Pirmiausia reikia išsiaiškinti ar mokykloje problemos kyla tik dėl to, kad Jūsų dukra jaučiasi negraži. Gali būti, kad slypi ir daugiau problemų (pvz.: patyčios), todėl naudinga būtų pasitarti su mokyklos pagalbos mokiniui specialistais, ypač psichologu, ji mokykla tokį turi.


Antra, susirūpinimas savo fizine išvaizda yra natūrali paauglio raidos dalis. Svarbu, kad tai netaptų tolimesnio gyvenimo kompleksais. Būtų galima Jūsų dukrai duoti lapą ir paprašyti surašyti vienoje pusėje, kas jos išvaizdoje yra gražu, o kas negražu ir paaiškinti, kad viskas negražu negali būti, kad žmogus turi patrauklių ir nepatrauklių bruožų. Tada peržiūrėjus sąrašą ,,negražių dalykų" moteriškai pasvarstyti ar tas problemas galima ir verta spręsti, ar tai tik vaizduotės padarinys.


Trečia, būtų naudinga, kad su dukra smagiai leistumėte laiką, nekalbėdami apie liūdinančius dalykus. Kartu eikite į kiną, čiuožyklą, mišką. Darykite viską, kas padės Jums palaikyti artimą ryšį ir kurti teigiamas emocijas.




KLAUSIMAS

Sveiki, Man 33 metai, esu ištekėjus jau 13 metu. su vyru tarpusavio santykiai labai geri. Bet turiu broli kuris vaikystėje visada norėjo mane auklėti, bausdavo ir pan., jis vyresnis už mane 8 metais. Prieš savaitę buvome visi vestuvėse ir vakarėlio pabaigoje mane brolis pamate einant su dviem vyrais link namelio kur visi nakvojome,jis manęs laukė ir pasišaukė, kai aš nuėjau jis pradėjo mane visaip už kaklo kratyti, mušti....aš pradėjau rėkti ir atlėkė manęs gelbėti svetimi žmonės. Jis pasakė man, "mažos neatkračiau, tai dabar atkratysiu". Mano vyras atlėkė, jis jam pradėjo aiškinti kad aš ėjau su tais vyrais mylėtis ar pan....jo akys buvo paklaikusios, visas drebėjo kai laukinis, niekas nesuprato kas jam atsitiko.... Kaip galima butu paaiškinti tokį nesveika brolio elgesį? man toks sukrėtimas ir šokas, jaučiuosi kaip paauglystėje....nors man jau 33 metai.

ATSAKYMAS

Panašu, kad Jūsų brolis tikrai neišaugęs iš paauglystės ir vaikystės, nes nėra susitaikęs su tuo, kad dabar Jūs abu suaugę žmonės, kurių santykiai turėtų būti lygiaverčiai, o ne kaip vyresnio brolio ir jaunesnės sesers. Paprastai suaugusių brolių ir sesių santykiai turi virsti tolygus, gaila, kad Jūsų brolis nesėkmingai įveikė šį gyvenimo dėsnį. Tai yra jo problema, ne Jūsų. Jei jis nesuvokia tai kaip problemos, jokia pagalba jam yra negalima. Kitų žmonių mes pakeisti negalime, galime keistis tik patys. Sau padėti galite suvokusi, kad Jūs nebeesate mažesnė sesuo, kurią reikia auklėti, o esate suaugusi savarankiška moteris ir neleisite jokiam kitam žmogui savęs skriausti nei fiziškai nei psichologiškai. Jauskitės viduje užtikrinta savimi.