Šeimos krizės. Kaip išlikti šeima?

Vienas iš būdų kaip psichologai kalba apie krizinius etapus šeimos gyvenime yra pagal vaikų šeimoje atsiradimą ir jų raidą. Vienos šeimos šiuos sudėtingus momentus išgyvena labai lengvai, o kitoms su jais susidoroti tampa sudėtinga. Ištikus krizei šeimoje nereikia nei panikuoti, nei bėgti skirtis, krizė yra galimybė savo santykius perkelti į aukštesnį lygį, t.y. susikurti geresnius tarpusavio santykius.

Dažniausiai analizuojamos šios šeimos krizės:

Vaiko laukimas ir gimimas. Net ir planuoto kūdikio gimimas į šeimą įneša chaoso. Neretai poros galvoja, kad gimęs kūdikis kaip tik pagerins pašlijusius tarpusavio santykius, o yra priešingai. Naujos gyvybės atėjimas pareikalauja vaidmenų persidėliojimo, daug fizinių, psichologinių pastangų. Neretai šis šeimos etapas yra lydimas ir pinigų trūkumo, rutinos ir dėmesio vienas kitam trūkumo, o tai jau tiesus kelias į santykių atšalimą. Moteriai tapus mama siaučia hormonai, ji jaučiasi pavargusi, o vyras jaučiasi pamirštas ir neįvertintas. Laikas ir dėmesys prieš vaiko gimimą skirtas vienas kitam, dabar nukeliauja vaiko priežiūrai. Neretai ir seneliai padidina įtampą dalydami patarimus apie kūdikio auginimą, atvažiuodami ir mėgindami padėti jauniems tėveliams, o tokia pagalba dažnai neleidžia susikurti porai naujų pareigų pasidalinimo, šeimos taisyklių. Vyras gali pasišalinti nuo vaiko priežiūros, nes „moterys ir taip puikiai susitvarko“.

Vaiko išėjimas į darželį, kuris labai dažnai būna susijęs su moters grįžimu į darbą ir pareigų persidėliojimu. Pora turi iš naujo pergalvoti, kas nuves ir parves vaiką iš darželio, kas rūpinsis buitimi, nes moteris pradėjusi dirbti nebegali tiek laiko ir energijos skirti namams, kiek galėjo tai daryti augindama kūdikį. Gali nutikti ir taip, kad moteris ištrūkusi iš namų, atgavusi socialinį ir ekonominį statusą, jausdamasi ne tokia priklausoma nuo vyro, nusprendžia skirtis. Yra tokia statistika, kad šeimos dažniausiai skiriasi tada kai vaikui sueina 3 metai.

Vaiko išėjimas į mokyklą. Prisitaikymas prie dienotvarkės pasikeitimų ir gebėjimas ramiai stebėti kaip tavo vaikas auga ir tampa savarankiška asmenybe. Būna ir taip, kad vaikas jausdamas tėvų nesutarimus tampa probleminiu arba nepatogiu vaiku, pvz.: pradeda elgtis netinkamai, nesimoko arba tampa labai jautriu, nesusiranda draugų, nenori lankyti užklasinės veiklos. Taip tėvai visą dėmesį skiria vaikui, norėdami padėti jam išspręsti problemas. Vaikai jaučiasi atsakingi už tėvų laimę ir bando sąmoningai ar nesąmoningai visą dėmesį atkreipti į save, kad tėvai neturėtų laiko pyktis ir konfliktuoti. Šeima nesubyra, nes ją laiko bendras rūpestis dėl „probleminio vaiko“. Ne veltui yra sakoma, kad vaikai problemų neturi, jų turi visa šeima ir kartais vertėtų mamai ir tėčiui išvažiuoti dviese savaitgaliui pailsėti ir pasikalbėti, o ne bandyti spręsti eilinę vaiko problemą. Vaikams yra traumuojantis supratimas, kad tėvai kartu gyvena tik dėl jo.

Vaiko paauglystė. Vaikas tampa dar labiau nepriklausomas. Bando kurti savo draugų ratą, laisvalaikį leidžia su bendraamžiais ir vis rečiau su šeima. Mama ir tėtis turi ne tik susigyventi su paauglio emocijų audromis, priešgyniavimais, bet ir persidėlioti tarpusavio bendravimą, pakeisti laisvalaikio įpročius. Svarbu išlaikyti darnią komandą tam, kad paauglys nemanipuliuotų tėvų tarpusavio nesutarimais. Nutinka ir taip, kad paauglys ir vienas iš tėvų tampa komanda prieš kitą tėvą. Vienas iš tėvų tarsi nuvertinamas ir išstumiamas iš sprendimų priėmimo. Toks bendravimas šeimoje yra žalingas tiek paaugliui, tiek vyrui ir moteriai.

Vaiko arba paskutinio iš vaikų išėjimas iš namų. Naujo identiteto ir prasmės poroje paieškos. Jei šeimos tikslas buvo užauginti vaikus, jis pasiektas. Nebelieka kas laiko vyrą ir moterį kartu. Nebereikia skubėti namo gaminti vakarienės ar padėti ruošti namų darbų. Lieka du žmonės, tušti namai ir spengianti tyla. Jei auginant vaikus vyras ir moteris nutolo vienas nuo kito, neskyrė paknakamai laiko tik vienas kitam, gali būti sunku iš naujo kurti santykius, ritualus ir dienotvarkę

Kadangi savaime rieda tik vežimas į bedugnę, šeimoje santykiai savaime nepasitaisys. Krizę bus lengviau įveikti jei:

1. Kalbėsite. Kalbėtis nereiškia kaltinti vienas kitą dėl visų praeities klaidų. Kalbėtis reiškia išsakyti savo poreikius ir aiškiai įvardinti, ko tikitės iš partnerio. Kaltinimai, šantažavimas, ironija nėra tinkami būdai spręsti problemas. Jei nebežinote kaip kalbėtis ir susikalbėti, galite pamėginti tokią kalbėjimosi schema: kas vakarą 3 minutes kalba vienas, o kitas tik klausosi, įsiterpti ir prieštarauti negalima. Kalbantysis išsako tai kas per dieną patiko partnerio elgesį ir pasako vieną taisytiną dalyką. Po to tris minutes kalba antrasis asmuo, o pirmasis tyli ir klauso. Toks pasikalbėjimas neturi peraugti į diskusiją. Tai tiesiog mokinimasis išsakyti savo jausmus, poreikius ir išgirsti kitą.

2. Aktyviai leisite laisvalaikį dviese. Tinka viskas, kas sukelia teigiamas emocijas ir skatina pajudėti, pvz.: pasivaikščiojimas, darbas sode, grybavimas. Toks aktyvus laisvalaikio leidimas turėtų būti kasdien bent po 30 minučių.

3. Nepamiršite 3 stebuklingų žodžių, kurie suklijuoja santykius: ačiū, atsiprašau ir komplimentų vienas kitam. Poroje savaime suprantamų dalykų nėra ir už pagamintą vakarienę ar sutvarkytą automobilį reikia kas kartą padėkoti, už padarytas klaidas reikia nebijoti atsiprašyti, o girti reikia kiek įmanoma dažniau.

4. Pasversite savo vertybes bei prioritetus ir prieš konfliktą sugebėsite padaryti išminties pauzę. Įvertinkite kas yra svarbiau kurti gerus santykius ar laimėti ginčą, įrodyti, kad Jūs esate pranašesnis. Ir kiekvieną kartą prieš pradedant barnį, verta žengti žingsnį atgal ir įvertinti situaciją iš šono.

5. Kursite ateities planus. Niekas taip nevienija žmonių kaip bendro tikslo arba priešo turėjimas (žento ar marčios pavertimas bendru priešu nėra gera taktika). Visas šeimas, kurios daug metų sėkmingai gyvena kartu vienija bendra misija. Daug smagiau ir naudingiau svajoti apie ateitį nei kapstytis po praeitį ir ieškoti vienas kito nuodėmių. Nors kartais ir naudinga prisiimti savo santykių pradžią, jausmus, kurie buvo tik pradėjus draugauti ir nuvykti į vietas kur susipažinot, ėjot į pasimatymą ir pan.

Psichologė Gintarė Jurkevičienė