Interviu su žurnalo "Prie kavos" žurnaliste tema "Kuo busiu?"

1. Nuo kada anksčiausiai galima pastebėti vaiko polinkį ir gebėjimus vienai ar kitai sričiai, profesijai?

1. Dažnas aiškinimasis apie profesijos tinkamumą paaugliui ar net suaugusiam žmogui prasideda nuo klausimo: „Kuo norėjai būti vaikystėje?“. Vaikystės pomėgiai ir svajonės dažnai slepia tikrąją žmogaus prigimtį. Kiekvienas vaikas jau gimdamas atsineša savo polinkius ir gebėjimus, tačiau ne visada tie gebėjimai perauga į talentą, nes gabumus reikia ne tik pastebėti, bet ir juos lavinti. Taigi jau gimus vaikui galime jį stebėti ir pamatyti jo išskirtinius gebėjimus ir polinkius, pvz.: vieni vaikai mėgsta klausytis muzikos ir linguoti į taktą, kiti mėgsta piešti, kiti ilgai renkasi rūbus, įvairiai juos derina, dar kiti mėgsta viską taisyti ir gaminti. Tikslaus amžiaus nuo kada galima vaiką nukreipti vienai ar kitai profesijai įvardinti yra sudėtinga ir nelabai reikalinga. Naudingiau yra stebėti vaikus ir leisti jiems natūraliai atskleisti savo pomėgius ir polinkius. Gali būti ir taip, kad vaikas tarsi gabus visose srityse arba neparodo išskirtinio susidomėjimo jokia veikla, profesija arba tie polinkiai labai greitai keičia. Tokiais atvejais tėvai turėtų reaguoti normaliai, nes žmonės yra skirtingi: vieni jau gimę žino kas juos domina ir tikslingai eina savo keliu, o kiti nori išbandyti kuo daugiau veiklų. Tėvai turėtų paskatinti ir leisti vaikams išbandyti kuo daugiau užsiėmimų, veiklos vaiskytėje, kad jau renkantis specialybę jam būtų tikrai aišku kas jam patinka, o kas ne. Orientuojant vaiką būsimai profesijai reikia atsižvelgti ir į vaiko charakterio ypatybes, ar vaikas yra cholerikas, melancholikas ar intravertas, ekstravertas. Tarkim būnant intravertu bus sunku dirbti darbą, kuriame pagrindinė veikla yra bendravimas su žmonėmis.

2. Visos močiutės ir mamos dažniausiai būna įsitikinę, kad jų atžala- geniali. Tačiau kas objektyviai gali įvertinti, kad vaikas turi ypatingų gebėjimų vienoje ar kitoje srityje?

2. Močiutės ir mamos dažnai pervertina savo vaikų sugebėjimus ir tai yra labai gerai, nes tėvai ir seneliai ir yra tam, kad mylėtų besąlygiškai. Daug blogiau kai tėvai savo vaikus nuvertina. Vaikai irgi retai savo gabumus vertina adekvačiai: jei vaiko savivertė yra sveika, jis savo gabumus pervertins, o jei vaiko savivertė žema ir pažeista tada vaikas save ir savo gebėjimus nuvertins. Todėl tinkamiausiai vaikų gabumus gali įvertinti pedagogai, psichologai ir savo srities specialistai (pvz.: treneriai). Reikia pastebėti tai, kad pedagogai ne visada pastebi gabius vaikus, nes gabūs vaikai gali nesusikaupti pamokose, atsisakyti eiti į mokyklą, neruošti namų darbų. Iš pirmo žvilgsnio tokie vaikai atrodo kaip turintys elgesio ir emocijų sutrikimų ir negabūs mokslai, o neretai tokiems vaikams yra nuobodu mokytis, nes užduotys jiems per lengvos.

3. Galbūt egzistuoja tam tikri požymiai, įrodantys, kad vaikas vienoje ar kitoje srityje yra ne šiaip gabus, bet ypatingai gabus?Kokie ?

3. Vaikas gali būti laikomas gabiu, jei pasižymi žymiai ryškesniu mokslumu, gebėjimais nei galėtume to tikėtis pagal jo amžių. Tie gebėjimai gali reikštis vienoje, keliose ar visose žmogaus gabumų srityse.

Išskiriamos 4 gabumų sritys: intelekto; kūrybinę (problemų sprendimas); socioemocinę (empatija, lyderystė); sensomotorinę (klausa, rega, koordinacija ir kt). Ypatingai gabiais yra laikomi tie, kurių intelekto koeficientas yra daugiau nei 130, o gabiais tie, kurių IQ - daugiau nei 115. Remiantis statistika, tokių vaikų yra apie 16 %. Intelekto koeficientą galima nustatyti atliekant intelekto testus, nes ne visada gabius vaikus atpažįsta ir pedagogai, nes su didesniais vaikų gabumais gali pasitaikyti ir daugiau elgesio ir emocinių problemų. Paprastai gabūs vaikai pradeda anksčiau vaikščioti, kalbėti ir skaityti. Jie turi polinkį bendrauti su vyresniais vaikais ar suaugusiais žmonėmis. Dar vienas specifinis gabių vaikų bruožas yra didesnis jaudrumas, jie jautriau reaguoja į įvairius stresorius. Taip pat šie vaikai pasižymi raidos asinchroniškumu. Taigi ugdyti gabų vaiką yra sudėtinga.

4. Ar augant vaiko gebėjimai gali kardinaliai keistis? T.y. ar ypatingai muzikai gabus vaikas augdamas gali tapti ypatingai gabiu sportininku ar pan.?

4. Nelavinami vaikų gabumai nesivystys toliau, o puikių rezultatų gali pasiekti ir vidutinių gabumų turintis vaikas, jei jis tik norės ir daug dirbs pasirinktoje srityje. Norint tapti bet kurios srities profesionalu svarbu yra mėgti atliekamą veiklą bei daug dirbti. Yra skaičiuojama, kad po 10 tūkstančių praktikos valandų žmogus bet kurioje srityje gali tapti profesionalu. Gali būti, kad vaikas gabus įvairiose srityse, o vystosi ir išryškėja tie gabumai, kuriuos laviname.

5. Tėvai gana anksti, dar iki mokyklos, nusprendžia, kad jų vaikas bus muzikantas, baleto artistas ar gimnastas. Taip mažylis nuo 4-5 metukų jau statomas į konkrečios specialybės vėžes. Ar tai- teisinga taktika. Juk taip anksti nusprendus, kuo taps vaikas, iš jo atimama asmeninė laisvė pačiam nuspręsti, kuo jam būti?

5. Tėvai turėtų stebėti vaiką, kalbėtis su juo, atsižvelgti į vaiko pastabas ir pageidavimus ir tik tada parinkti vieną ar kitą veiklos rūšį bei nebijoti tos veiklos pakeisti. Ankstyvas ugdymas nėra blogai, jei jis nevyksta per prievartą, nepaliekant vaikui laisvo laiko. Kada jei ne vaikystėje vaikas gali išmėginti įvairias veiklos sritis, todėl reikėtų nedrausti vaikui eksperimentuoti. Kitas dalykas tėvai į vaikus neturėtų sudėti savo vaikystės svajonių. Vaikai yra atskirti žmonės, su savo norais ir polinkiais, vaikai nėra mūsų svajonių įgyvendintojai.

6.Ką manote apie giminės , šeimos iš anksto nulemtas specialybes, kai pvz. teisininkų, medikų šeimose gimę ir augę vaikai nuo mažumės ruošiami teisininko ar mediko specialybei, jiems iš anksto paruošiamos darbo vietos ar pan..Tai-pasiteisina? Kodėl?

6. Vienareikšmiško atsakymo į šį klausimą nėra: jei vaikui patinka tėvų profesija tai tikrai vaiką galima ruoši tęsti tėvų darbą, bet nedaryti to prieš vaiko valią. Visą laiką reikia atsižvelgti į vaiko gabumus ir poreikius.

7. Kada yra tinkamas metas vaikui rimtai susimąstyti apie būsimą profesiją?

7. Tokio tinkamo teisingo amžiaus nėra. Vieniems atsakymas ateina sulaukus penkerių metų, o kitiems ir 25 metų būnant nėra aišku ką jie nori veikti gyvenime. Manau pamąstymai apie būsimą profesiją turi būti aptariami su vaiku nuo kokių 6 metų, bet nereiktų nustebti jei vaikas keičia savo nuomonę. Mokinukams labai gera motyvacija mokytis būna, kai paskatiname juos galvoti apie būsimą profesiją, tarkim, jei užaugęs nori būti direktoriumi tai turi mokėti skaičiuoti, kalbėti keliomis kalbomis ir pan.

8. Galbūt yra konkretūs klausimai, kuriuos vaikas pirmiausiai turėtų užduoti sau prieš rinkdamasis profesiją?Kurie aspektai svarbiausi renkantis specialybę?

8. Vaikas gali pabandyti sau užduoti tokius klausimus: Save po 10 metų aš įsivaizduoju...; Laimingas žmogus užsiima...; Mane žavi žmonės, kurie..., Geriausiai aš jaučiuosi, kai darau..., Mano hobis/laisvalaikio pomėgis..., Labiausiai mane motyvuoja/įkvepia... Renkantis specialybę yra svarbu, kad būsima veikla būtų prie širdies, kad būsimos studijos ir darbas nebūtų pasirinktas remiantis vyraujančiomis specialybių madomis, draugų įtaka ar tėvų spaudimu, kad būtinai reikia įgyti aukštojo mokslo diplomą.

9. Kaip ir kiek tėvai turėtų dalyvauti ( arba nedalyvauti) būsimos profesijos pasirinkime?

9. Tėvai neturėtų primygtinai siūlyti vienos ar kitos profesijos ar tiesiogiai patarinėti ką ir kur studijuoti, bet kalbėtis ir diskutuoti apie įvairias profesijas tikrai reikia. Vaikai paprastai paklausti apie būsimą profesiją įvardina tas specialybes, su kuriomis susiduria kiekvieną dieną, pvz. mokytoja, futbolo treneris. Vėliau paaugliai neretai svajoja apie tas specialybes, kurios yra tuo metu madingos, bet gali visai netikti jam pagal būdo savybes. Todėl jei tėvai sudarys galimybes pamatyti kuo daugiau skirtingų profesijų, pabendrauti su skirtingų profesijų atstovais, tai vaikams bus labai naudinga renkantis ateities kelią.

10. Kas, be tėvų, dar galėtų padėti jaunam žmogui objektyviai susiorientuoti renkantis specialybę?

10. Tie žmonės, kurie artimiausioje vaiko aplinkoje: pedagogai, mokyklos psichologai ir ugdymo karjerai specialistai. Taip pat galima konsultuotis ir su personalo specialistais ar psichologais, kurie atlieka asmenybės ir profesinio tinkamumo testus. Tai yra reikalinga, kai paauglys ar jaunuolis negali apspręsti dėl būsimos profesijos.