Savęs paieškos

Retas iš mūsų gyvenime labai gerai žino, kas jis toks yra ir kokia jo gyvenimo prasmė, tikslas ar misija. Žmogus savo ir pasaulio analize dažniausiai pradeda užsiimti paauglystėje, kada natūraliai pradeda kilti klausimai: „Kas aš esu?“, „Ko aš noriu iš gyvenimo?“, „Kokia viso to prasmė?“ arba būna, kad žmogus gyvena automatu taip, kaip gyvena dauguma jį supančių žmonių, mokosi, dirba, kuria šeimą, o paskui supranta, kad jaučiasi nelaimingas, nerealizuojantis savęs arba nebemato savo gyvenime prasmės, tada tokiam žmogui irgi ateina savęs ieškojimo etapas.

Savęs ieškojimo procesas dažnai yra sunkus ir sudėtingas netgi skausmingas, bet jei jau į galvą pradėjo lįsti klausimai apie save ir savo gyvenimo prasmę, nuo jų pabėgti ar pasislėpti tampa nebeįmanoma, o šių klausimų vengimas gali kainuoti daug

Žmogus dažnai nežino, nuo ko pradėti ir kokių veiksmų imtis, kad suprastų save ir suvoktų, koks jis yra ir ką jam reikėtų gyvenime veikti. Žmonės bijo pradėti analizuoti save, nes mano, kad tam reikia labai daug laiko arba kardinalių pokyčių. Nors kartais užtenka nedidelių pokyčių gyvenime ir mes galime pasijausti daug geriau.

Savęs ieškojimas yra procesas ir jis gali trukti visą gyvenimą. Reikia stebėti save, savo pojūčius, mintis ir emocijas. Tada bus lengviau atsirinkti, kas mums tinka, o kas ne. Savęs ieškojimas tai nėra visiškas panirimas į save, atsiribojimas nuo aplinkinių žmonių, atsiskyrimas nuo pasaulio. Tai tiesiog bandymas įprastus, kasdienius darbus atlikti ne automatiškai, o kiek įmanoma sąmojingiau, suvokiant kas mums tinka, kur mūsų vieta, kokia mūsų misija.

Kada savęs paieškos tampa pavojingos:

1. Kada kenkiama savo fizinei sveikatai. Tarkim eksperimentai su išvaizda, kada žmogus nori suskurti savo tobulesnę versiją ir persistengia su dietomis, sportu ar plastinėmis operacijomis;

2. Kada dėl mūsų paieškų nukenčia artimi žmonės. Ieškant savęs kuriam laikui atsiriboti nuo aplinkos ir artimųjų yra natūralu, bet jei savo elgesiu pradedame skaudinti kitus žmones, tai jau nėra teisinga;

3. Kai nebematydami prasmės, apleidžiame savo pareigas;

4. Kai spontaniškai, neįvertinę rizikos metame ilgai puoselėtus tikslus. Kaip liaudies išmintis sako nemesk kelio dėl takelio. Tai nereiškia, kad negalima mesti patogaus, bet nemėgstamo darbo ar būrelio. Tik reikia apgalvoti, o ką aš veiksiu vietoje to;

5. Savęs paieškomis pateisiname savo tinginyste ir neveiklumą. Nutinka ir taip, kad žmogus nedirba, nesimoko ir sako, kad dar nerado sau tinkamos veiklos. Tada naudingiau yra išbandyti kuo daugiau įvairių veiklų ir praktikoje žiūrėti kas tinka, ir kas netinka, o ne gulint ant sofos laukti nušvitimo.

Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė