Psichologės Gintarės Jurkevičienės interviu apie vaikus ir paslaptis

1. Kiekvienoje šeimoje yra dalykų, apie kuriuos nekalbama su svetimais. Ar apie juos turi žinoti vaikas? Kodėl?

1. Jeigu nenorite, kad svetimi žmonės sužinotų jūsų šeimos paslaptis, tai geriau jų nepasakokite savo vaikams ir net nekalbėkite apie tai girdint vaikui, pvz.: nesitarkite kur laikyti pinigus arba neapkalbėkite močiutės ar tetos. Tačiau, jei tam tikrus dalykus vykstančius šeimoje norime nuslėpti nors jie yra akivaizdūs, pvz.: kad tėtis girtauja, ir vaikui sakome, kad tokių dalykų negalime pasakoti svetimiems, tai vaikui užkrauname sunkią naštą. Vaikui paslapties saugojimas yra sudėtinga misija, paveikianti jo emocinę pusiausvyrą. Disfunkcine šeima yra laikoma tokia šeima, kurioje yra slepiamos problemos, o ta šeima, kuri turėdama ir didžiulių sunkumų apie juos kalba, juos sprendžia yra pajėgi užauginti psichologiškai sveikus vaikus.

2. Smalsios bobutės žino, kad jei nori sužinoti, kas iš tiesų vyksta šeimoje, klausk vaiko- jis pasakys tiesą. Ką apie šį informacijos išgavimo metodą mano specialistai? Ar jis visada pasitvirtina? Kodėl?

2. Vaikai iš tiesų atvirai kalba apie tai kas vyksta aplink juos. Jie dar nežino, kad reikia kažką slėpti ar kažko gėdytis, bet nereikia pamiršti, kad pas vaikus iki penkerių metų yra laki vaizduotė. Jie gali kitaip interpretuoti įvykius ar suaugusiųjų žodžius. Dėl to negalima aklai pasitikėti tuo ką sako mažametis vaikas. Be to, kalbant su vaiku galioja ir taisyklė – kaip paklausi, taip ir gausi, t.y.: jei klausit vaiko: „ar tėvai tave muša?“, jis atsakys: “taip, muša“, o jei klausite „ar tėvai tavęs nemuša“, jis atsakys „taip, nemuša“.

3. Ar vaikas sugeba išsaugoti paslaptį? Kodėl?

3. Paprastai psichologiškai sveikas vaikas nesugeba išsaugoti paslapties. Vaikai iš prigimties yra atviri ir nuoširdūs, jie nori viskuo dalytis ir nesuvokia galimų neigiamų kalbėjimo pasekmių. Jei vaikui pasakysim paslaptį ir akcentuosim, kad tik nesakyk tėveliui ar mamytei, jis būtinai tai pasakys, nes užakcentavimas padeda vaikui informaciją išsaugoti smegenyse.

4. Ar sugebėjimas saugoto paslaptį gali būti siejamas su vaiko amžiumi? Kaip?

4. Taip, kuo vyresnis vaikas, tuo geriau geba išlaikyti paslaptis, ypač jei dėl paslapties atskleidimo jis galėtų nukentėti. Nutylėti ir meluoti vaikai paprastai pradeda nuo septynerių metų. Tuo metu vaikai jau geba sugalvoti kelias istorijų pabaigas, apgalvoja ką atsakys, jei suaugęs paklaus vienų ar kitų dalykų. Jiems atrodo, kad jie labai protingi ir sugeba viską apgalvoti, o kiti žmonės pakankamai kvaili, kad patikėtų. Jie nepagalvoja, kad mąstymo procesai vyksta ir pas kitus žmones. Tačiau meluojančius vaikus dažniausiai išduoda jų neverbalika.

5. Ar vaikui egzistuoja savo-svetimo kategorijos ( Savi žmonės-svetimi žmonės; sava-. svetima aplinka ir pan.) Kaip jis atsirenka?

5. Psichologiškai nepažeistam vaikui egzistuoja savo-svetimo kategorijos. Kažkur nuo 8 mėnesio vaikas pradeda atskirti savus ir svetimus žmones. Savi yra tie žmonės, kurios vaikas mato dažnai, kurie juo rūpinasi, o svetimi tie, kuriuos vaikas mato pirmą kartą arba labai retai. Tačiau yra ir labai ekstravertiškų vaikų, kurie greitai susibendrauja su svetimais žmonėmis, drąsiai prie jų prieina, kalba.

6. Ką vaikas dažniausiai yra linkęs informuoti apie šeimos paslaptis?

6. Dažniausiai vaikas informuoja tuos žmones, kurie yra arčiausiai ir kuriais jis pasitiki, tai paprastai būna močiutės, seneliai, tetos, darželio auklėtojos arba mokytojos.

7. Pačiam vaikui svarbu žinoti visus šeimoje vykstančius procesus. Tačiau ar jam išties to reikia? ( Jis lyg ir visavertė šeimos ląstelė, tačiau jo psichika galbūt kažkam dar yra nepasirengusi?) Kodėl?

7. Vaikas turi žinoti tuo procesus vykstančius šeimoje, kurie liečia patį vaiką. Apie pokyčius šeimoje nereikėtų vaikui pasakoti labai anksti, pvz.: planuojate keisti gyvenamąją vietą arba laukiatės kito vaikelio. Ilgas laukimas vaikui sukelia stresą. Dar svarbu vaikui pasakoti jam suprantama kalba, neapkraunant smulkmenomis, atsakant į vaiko klausimus.

8. Ar tiesa, kad vaikas ne tik girdi apie ką kalbama šeimoje, daug ką jis tiesiog...pajaučia? Kokia tikimybė, kad „kažką jaučiantis“ vaikas apie tai kalbės už namų ribų?

8. Vaikai i tiesų jaučia viską, kas vyksta namuose. Jis pajaučia tėvų nuotaikas, tvyrančius santykius. Kadangi vaikai yra egocentrikai tai dėl sunkumų šeimoje dažniausiai kaltina save. Jei vaikas tik jaučia, kad kažkas ne taip, jis negalės to „kažkas“ papasakoti kitiems. Jis tai parodys savo liūdesiu, baimėmis ar perdėtu aktyvumu.

9. Ar užtenka tėvams apie tai, ko nenorima viešinti tiesiog nekalbėti namuose? Kodėl?

9. Jei tai nėra vaikui matomi ir juntami dalykai, tada užtenka nekalbėti.

10. Kaip suaugę turėtų elgtis, suvokę, jog vaikas žino informaciją, kuri neturėtų išeiti už namų sienų (kalbėtis su juo, aiškinti, ar apsimesti, kad nieko nesuprato ir laukti, kuo visa tai baigsis) ? Kodėl?

10. Viskas priklauso nuo informacijos ir vaiko amžiaus. Kuo vyresnis vaikas, tuo labiau jam galima aiškinti apie tai, ką galima ir ko negalima aptarinėti už namų sienų, o mažesniems vaikams reikėtų neužakcentuoti, ko negalima sakyti, nes tai gali suveikti priešingai.

11. Kaip turėtų reaguoti suaugę, suvokę, kad atžala išplepėjo daugiau nei jie norėjo? Ar galima už tai bausti? Kodėl?

11. Mano nuomone, bausti negalima, nes taip skatinsime vaiką meluoti, nutylėti. Taip jis elgsis ir su savo tėvais. Tiesiog vaikui reikia ramiai išaiškinti, kodėl su svetimais žmonėmis negalima apie viską kalbėti.

12. Vienas iš šeimos narių serga (turi priklausomybių) Suaugę nenori, kad apie tai žinotų vaikas. Kaip elgtis su atžala?

12. Kvaila ir naivu yra tikėtis, kad vaikas nepastebės tokių dalykų. Tikrai pastebės ir jei su vaiku apie tai nekalbėsime, vaikas tokias tėvo ar tėvų problemas interpretuos savaip, pvz.: kaltins save dėl to, kad yra nepakankamai geras ir dėl to tėtis ar mama geria.

13. Namie yra slaptavietės, apie kuris žino tik šeimos nariai(kur laikomi raktai, pinigai, slaptas įėjimas nelaimės atveju ir pan.). Kaip išaiškinti vaikui, kad tai- neskelbtina informacija?

13. Būtų geriau, kad vaikai tokios informacijos nežinotų, nes ją gali išplepėti nesusimąstydamas apie pasekmes, o jei liepsite labai saugoti tokias paslaptis, tai vaikui kainuos daug pastangų. O aiškinti reikia paprastais žodžiais: kad kitiems negalima sakyti, tam tikrų dalykų, kaip kur laikomi pinigai ar raktai. Tai reikia vaikui pasakyti ne vieną kartą, o vis tai priminti, bet ir ne per daug užakcentuoti.

14. Mama ir tėtis išgyvena santykių krizę. Kiekvienas atskirai vaikui skiria daug dėmesio. Kokia tikimybė, kad vaikas pajus apie tvyrančią įtampą tarp tėvų? Kokia tikimybė, kad jis neprasitars močiutėms, auklėtojoms ar draugams? Kodėl?

15. Vaikai visada pajaučia namuose tvyrančią įtampą, gali nesuprasti i kur ta įtampa, bet emociškai jausis blogai. Jei vaikas nesupranta kas vyksta, o tik jaučia, kad kažkas šeimoje ne taip, jis to greičiausiai ir nepasakos niekam. Namuose jaučiamą nerimą toks vaikas gali išreikti per netinkamą elgesį ar sveikatos problemas (vėmimas, viduriavimas, neaiškūs skausmai).

15. Kodėl daug vaikų tyli, kai jų šeimoje tėtis smurtauja prieš mamą?

15. Vaikai augdami šeimose, kuriose smurtaujama arba girtaujama, išmoksta trijų pagrindinių gyvenimo taisyklių: nekalbėk, nejausk, nepasitikėk. Jiems tampa gėda dėl tėvų elgesio, jie gali bijoti neigiamų pasekmių, jei kalbės apie šeimos problemas. Tokie vaikai dažniausiai gyvena nuolatinėje baimėje, atsiriboję nuo suaugusių žmonių, nes suvokia juos kaip negalinčius