KAI VAIKAS „PAMETA“ AUSIS

Į klausimus atsako psichologė Gintarė Jurkevičienė

KAI VAIKAS „PAMETA“ AUSIS

1. Mamos pastebi, jog norint, kad vaikas kažką padarytų, jos priverstos prašymą kartoti po keliskart. Kada tai - normalus procesas, o kada verta sunerimti?

1. Vaikai retai iš karto sureaguoja į mamos ar kito žmogaus prašymą ar paliepimą. Vaikai labiau nei suaugusieji įsitraukia į tą veiklą, kurią atlieka tuo metu ir dažnai tiesiog negirdi, kas jiems yra sakoma, o ir kai išgirsta jiems reikia laiko, kad galėtų nuo vienos veiklos pereiti prie kitos. Todėl reikalauti iš vaiko tuoj pat paklūsti arba tuoj pat pakeisti savo emociją ar elgesį yra nerealu. Vaikams reikia duoti laiko. Kitas dalykas, jei vaikams labai daug kalbame, labai daug jiems nurodinėjame ir tai darome visą laiką vienodu tonu ir būdu, jie nustoja mus girdėti. Yra paskaičiuota, kad vaikai per dieną girdi apie 6 tūkstančius paliepimų. Įsivaizduokit, atsikeliate ryte ir Jums kažkas vis nurodinėja: „prauskis, valgyk, renkis, tylėk, stovėk ir t.t.“. Manau ir Jums po kurio laiko „užsiblokuotų“ klausa. Vaikai dažniausiai labiau klauso vyrų, nes jie kalba mažiau ir aiškiau, o moterys yra linkusios kalbėti daug, ilgais sakiniais, kuriuos vaikui išgirsti ir suprasti yra sunkiau.

O sunerimti reiktų tada, jei vaikas nereaguoja į pasakymus, kurie jam yra sakomi, žiūrint į akis, iš artimo atstumo.

2. Ar gali vaikas negirdėti suaugusių, nes jų bijo? Kokios tai situacijos? Ką tėvai daro ne taip?

2. Iš baimės vaikas gali girdėti suaugusius žmones, bet nepajėgti jiems atsakyti. Tėvai dažnai kalba su vaiku, kai jis yra užsiėmęs savo reikalais ir tiesiog jų negirdi, pvz.: vaikas žaidžia kambaryje, o Jūs jį kviečiate valgyti iš virtuvės. Mažai tikėtina, kad užsiėmęs vaikas Jus išgirs. Daug paprasčiau būtų ateiti arčiau vaiko, prie jo prisiliesti ir tada pasakyti tai ką norite. Jeigu nuolatos su vaiku kalbate pakeltu tonu, tai vaikas pradės nebegirdėti Jūsų normalaus kalbėjimo. Jeigu kalbate per ilgais ir sudėtingais sakiniais, vaikui tai suprasti yra sudėtinga. Jei viename sakinyje išsakote kelis prašymus, vaikas įvykdęs vieną prašymą, pamirš kitą.

3. Jei mažylis yra įsitraukęs į savo darbus ( piešia, stato, žaidžia ) , jis tarsi negirdi, ką jam sako suaugę. Ar tai- normalu? Kodėl? Kaip elgtis tėvams, jei nori, kad užsiėmęs mažylis juos išgirstų?

3. Užsiėmusiam vaikui negirdėti tėčio ar mamos yra visiškai normalu. Reikia tiesiog prieiti arčiau vaiko, prisiliesti, pažiūrėti į akis, kreiptis į vaiką vardu ir pasakyti tai ką norite. Dar naudinga duoti laiko vaikui užbaigti savo veiklą, nes jei pareikalausite tuoj pat nustoti žaisti, tikėtina, kad vaikas supyks, pradės atsikalbinėti: pvz.: dar gali pažaisti kelias minutes ir jau eisime praustis. Tada dar reikėtų vaikui po kelių minučių priminti, kad jam liko viena minutė ir paskui jau kviesti eiti praustis. Auksinė taisyklė yra ta, kad vaikui vieną paliepimą reikia pasakyti du kartus, o paskui jau turi eiti veiksmas. Naudinga naudoti garsinius signalus, pvz.: nustatyti skambutį kada jau vaikas turės eiti praustis. Tada tėvams reikia kalbėti mažiau ir rezultatą pasieti yra lengviau.

4. Ne kartą teko stebėti situacija, kai 1,5-3 metų mažylis visiškai į nieką nereaguodamas atitrūksta nuo mamos ir pasileidžia tekinas link gatvės nepaisydamas mamos žodinių draudimų. Kodėl taip vaikas elgiasi?

4. Sunku atsakyti, kas tuo metu vyksta vaiko galvoje. Gali būti, kad jis užsižaidė, užsisvajojo ir negalvoja apie tai ar jos elgesys saugus ar nesaugus. Todėl tėvams yra svarbu užtikrinti vaiko fizinį saugumą. Kai kurie tyrimai rodo, kad vaikai iki pat dvylikos metų žaisdami užsimiršta apie tai, tai kas saugu ir nesaugu, kas galima ir kas negalima, o 1,5-3 metų vaikas net neturi galvoje taisyklių apie tai, koks jo elgesys yra tinkamas, o koks ne. Tokio amžiaus vaikai, atlieka kokį nors veiksmą ir tada žiūri į suaugusio žmogaus reakciją, pagal kurią sprendžią ar jo poelgis buvo geras.

5. Yra stropios mamos, kurios nuolat dėl visko nerimauja ir baiminasi, todėl nuolat klausinėja mažylio: ar tau nešalta? Ar neskauda? Ar nealkanas? Ir pan. Ar yra pavojus, kad tokių mamų vaikai išmoks „nebegirdėti“ ir nebereaguoti į mamos klausimus? Kodėl?

5. Tikrai taip. Tokie klausimai vaikui tampa muzikiniu fonu ir į juos vaikas nebereaguoja. Be to, itin jautri mama nuolatiniu klausinėjimu, vaikui siunčia žinutę, kad jis neturi būti savarankiškas ir pats pagalvoti apie savo poreikius ir jų patenkinimą

6. Kartais atrodo, kad vaikas nė negirdi, ko jo suaugęs prašo „Nebėk į gatvę“, „Neliesk nenudžiovusio piešinio“, „ Neimk žirklių“. Tačiau staiga atsistoja ir ima daryti viską priešingai nei buvo paprašytas ( bėga į gatvę, , pirštu ima terlioti nenudžiuvusius dažus piešinyje ar čiumpa žirkles) . Kodėl taip jis elgiasi?

6. Vaikas negirdi tos žodžio dalies „NE“, dažnai jis išgirsta tik antrąją pusę, todėl ir elgiasi pagal tai ką sako ta žodžio dalis (imk, bėk, rėk). Todėl visada naudingiau vaikui pasakyti, ką daryti, o ne tai ko nedaryti, pvz.: stok, palauk, ramiai. Taip vaikui bus daug aiškiau, ką daryti.

7. Kartais mažylis , neapsikentęs suaugusių nuolatinių prašymų ar reikalavimų, atsistoja, rankomis užsidengia ausis ir pradeda purtyti galvą: „nieko negirdžiu“arba tiesiog taria garsus: „bebebebe“. Kaip tokį demonstartyvų „apkurtimą“ reiktų vertinti? Gal tai- psichikos sutrikimas?

7. Tai tikrai nėra psichikos sutrikimas. Vaikas tiesiog parodo, kad jam visko yra per daug, o parodo taip kaip moka ir sugeba. Tai signalas, kad vaikui visko per daug. Galbūt atėjo laikas jam pamiegoti ar pailsėti, užsiimant ramia veikla, o tėvai turėtų padaryti pauzę ir įvertinti, kodėl vaikas taip pasielgė ir ką kitą kartą jie turėtų sakyti kitaip.

8. Ar gali vaikas iki 5 m. negirdėti, ko prašo ar sako jam suaugę dėl to, kad jie kalba pernelyg sudėtingais sakiniais arba užduotys yra pernelyg sudėtingos? Į kokias formuluotes mažyliui gali būti sunku reaguoti?

8. Paprastai nuo penkerių metų vaikai pradeda geriau suprasti sudėtingus sakinius ir žodžius, bet tai ganėtinai individualu. Vienas dvimetis jau kalba ir suvokia puikiai, kas jam yra sakoma, o kitam vaikui ir pirmoje klasėje sudėtinga suvokti ilgus sakinius. Prašymus vaikams yra geriau pateikti kuo trumpiau ir aiškiau. Viename sakinyje turėtų būti tik vienas prašymas. Kai vaikas įvykdo šį prašymą, tada galima pateikti kitą.

9. Kodėl vaikas dažnai niekaip nereaguoja į tokius retorinius paklausimus „Ar dar ilgai kapstysiesi ant žolės?“ „ Tau patinka voliotis purve?“ ir pan.

9. Vaikai į tokius pasakymus nereaguoja, nes jie yra neinformatyvūs. Jie nenurodo, ką vaikui reikia daryti, o tik leidžia tėvams išsakyti savo neigiamas emocijas. O jei vaikas nuoširdžiai atsakytų į tokius retorinius klausimus, tai greičiausiai jo atsakymai būtų tokie: man labai patinka voliotis purve ir nematau, kodėl tai yra blogai ir kapstytis žolėje žadu dar ilgai. Be to, taip kalbėdami tėvai tik parodo savo bejėgiškumą, o kartais ir nepagarbą vaikui (pvz.: valgai kaip paršas). Kalbėdami su vaikui, reikia įvertinti ar taip mes kalbėtume su savo draugu.

10.Kodėl taip nutinka, kad kol mama ramiu balsu kažko bando prašyti ar sakyti vaikui, vaikas negidri. Jis tą pačią informaciją išgirsta tik tuomet, kai suaugęs pakelia balsą? Ar įmanoma dar „atitaisyti“ vaiko klausą?Kaip?

10. Taip vyksta, todėl, kad vaikai nepasimoko iš mūsų žodžių. Vaikai mokosi iš pasekmių, t.y. jei vaikui tinkamu būdu du kartus liepiame kažką padaryti, tai po trečio pasakymo turi būti veiksmas, pvz.: du kartus vaiką perspėjame, kad eitų tvarkytis kambarį ir baigtų žiūrėti filmuką, po trečio įspėjimo reikia tiesiog išjungti filmuką.

11. Kodėl į dažną paauglį tėvams su prašymu tenka kreiptis po kelisskart? Atžala sąmoningai apsimeta, kad negirdi, jo klausa susilpnėja dėl organizme vykstančių pokyčių ar jis tiesiog paskendęs savo fantazijose?

11. Dažniausiai paaugliai būna pasinėrę į savo vidinį pasaulį ir ne visada greitai sureaguoja į išorės garsus. Tėvai turi atsiminti, kad paauglystė yra sunkus gyvenimo tarpsnis (galbūt jiems padėtų prisiminimai apie savo paties paauglystę) ir toleruoti besikeičiančius paauglio poreikius. Tačiau pagarba santykiuose turi būti išlaikoma.

12. Paauglys plepa su draugais ir demonstratyviai ignoruoja tėvų kreipimąsi. Kas tai? Kodėl taip elgiamasi? Kokia turėtų būti tėvų reakcija?

12. Paauglys tokiu elgesiu bando išreikšti svaro autonomiją nuo tėvų. Jis nori sau ir draugams parodyti, kad dabar jis yra bendraamžių grupės dalis, o ne savo šeimos narys. Tėvai turėtų gerbti paauglio norą tapti vis labiau savarankišku, bręsti ir pritapti prie bendraamžių. Todėl pamokyti ar paauklėti paauglį reiktų tik tada, kai negirdi jo draugai, o elgesio taisyklės (pvz.: kada grįžti iš vakarėlio) turėtų būti aptartos iš anksto, o nenustatinėjamos tada, kai jau paauglys išeina su draugais.

13. Ar „negirdėjimo“ periodas išaugamas? Galbūt atžalos negirdėjimas“ bėgant metams kaip nors transformuojasi?

13. Viskas priklauso nuo to, kaip tėvai komunikuoja su savo atžalą, jei tai daro tinkamai, susikalbėti su vaiku tampa lengviau nuo penkerių metų. Atėjus paauglystės laikotarpiui bendravimas vėl tampa sudėtingas, bet jei yra geras ryšys tarp vaiko ir tėvų, susikalbėti tikrai įmanoma visuose amžiaus tarpsniuose.

14. Kokie ženklai tėvus turėtų įspėti, kad vaikas išties turi rimtų problemų su klausa? Kaip tai būtų galima patikrinti? Su kuo reiktų pasikonsultuoti?

14. Paprastai naujagimiams klausa yra patikrinama, bet reikėtų stebėti augantį vaiką ir tai, kaip kis reaguoja į įvairius garsus, ne tik į mūsų kalbėjimą. Paprastai vaikai išgirsta tai ką nori girdėti ir negirdi to, ko nenori. Kilus įtarimų dėl vaikų klausos, pirmiausiai reikia apsitarti su vaiko pediatru, o tada jis parekomenduos kokių veiksmų imtis toliau.