Tėvų klaidos ugdant vaiko savarankiškumą
Turbūt nėra tokio tėvo, kuris norėtų užauginti nuo savęs priklausomą vaiką, kuris negebėtų pasirūpinti savimi ir visą gyvenimą būtų priklausomas nuo tėvų. Tik neretai norime vieno, o savo elgesiu neleidžiame vaikui būti savarankišku.
1. Vaiko sumažinimas. Auginant jauniausią vaiką atrodo, kad jis visą laiką mažas, todėl jauniausias vaikas šeimoje yra didžiausioje pavojaus zonoje. Tėvų hyper globos pavojuje yra ir vienturčiai vaikai, nes jiems tenka visi tėvų meilės spinduliai. Vaiką mes sumažiname jį vadindami mažybiniais epitetais, pvz.: katinukas, zuikelis, saulytė, Jonelis, Agnytė. Tokie vaiko žodiniai pamažinimai, stabdo vaiko savarankiškumą, nes jis visada ir jausis mažiukas, kuriam reikia globos. Žodžiais mažinti vaiką galima iki tada, kol vaikas jau pasako „aš“, „mano“, tai rodo, kad jau vaikas save suvokia kaip atskirą asmenybę ir reikia ją stiprinti. Tai nereiškia, kad vaiką visai negalima vadinti maloniais žodeliais, bet tada kai vaiko kažką prašome padaryti, reikėtų kreiptis tikruoju vaiko vardu, pvz.: „Jonai“, „Agne“.
2. Pasidavimas vaiko manipuliacijoms. Kuris tėvas ar mama nėra girdėjęs iš savo vaiko „nemoku, negaliu, man neišeis...“ . Labai sunku atsilaikyti prieš tokius vaiko zyzimus. Vaikai labai gerai pažįsta savo tėvus ir žino jų jautriausias vietas. Jie žino, kaip mumis manipuliuoti, kad gautų tai, ko nori. Per manipuliacijas vaikai gauna tėvų dėmesio, nors tai ir trukdo jų savarankiškumo vystymuisi. Tokiais atvejais stebuklingai gali suveikti žodžiai „Prašau pamėgink iš naujo“ , „Aš tavimi tikiu, tau pavyks“, „Tu gali“, „Pamėgink dar kartą, jei nepavyks tada tau padėsiu“.
3. Noras pasirodyti prieš kitus, noras būti super mama ar tėčiu. Tarkim darželiui reikia pagaminti rudens derliaus šventei kokį nors daiktą, vaikas imasi pats konstruoti, bet jam gaunasi truputi šleivai, truputi kreivai, žodžiu vaikiškai. Dažnas tėvas arba mama neatsiklaiko ir darbelį padaro už vaiką. Dar akivaizdžiai vaikui parodydamas, kad jo darbas buvo prastesnis. Neretai taip nutinka ir su vaikų namų darbais mokykloje. Tėvai griebiasi atsakomybės už vaikų mokymąsi, nes jei vaikas ką nors pamirš arba padarys netobulai, tai bus gėda tėvams, kad prastai rūpinasi savo vaiku. Noras būti gera mama arba tėvu pakiša koją vaiko savarankiškumui.
4. Pasidavimas savo baimėms. „Vaikas alkanas – reikia pamaitinti“, „Vaikas sušals ir susirgs, reikia jį pačiam aprengti“ ir panašiai. Taip pasiduodami savo baimėms neleidžiama vaikams vystyti savo savarankiškumo. Nors alkani vaikai nebūna, o mažiau apsirengia vaikai serga mažiau.
6. Vaiko saugojimas nuo nesėkmių. Kai vaikas nujaučia, kad jam gali nepavykti, jis pradeda vengti tos veiklos. Tarkim vaikui sunkiau susidraugauti su bendraamžiais ir jis atsisako eiti į žaidimų aikštelę ar į kiemą. Tėvai saugodami vaiką nuo neigiamų jausmų, leidžia jam apsiduoti savo baimei ir vengti vaikų. Jei vaikas savo gyvenime nepatirs sunkumų ir apribojimų, jis užaugs nebrandi asmenybė, kuri vengs prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir dėl visko kaltins kitus žmones.
Norėdami užauginti savarankišką žmogų, reikia stengtis nepasiduoti savo baimėms, netaupyti laiko vaiko savarankiškumo sąskaitą ir nesistengti apsaugoti vaiko nuo gyvenimo, nes tai padaryti tiesiog neįmanoma. Jei nori, kad vaikas nenuskęstų, reikia jį mokyti plaukti, o ne saugoti nuo vandens.
Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė